Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Gegužės, 2010

Mano Madonka

Vaizdas
Jei rašyčiau apie Madonną Luisę Veronicą Cicconę tik vaizdais, tai mano visas blogas užsipildytų fantastiškai gražiomis atlikėjos nuotraukomis! Tada pradėtų pildytis linksmomis ir juokingomis, o galiausiai būtų ir baisiosios įdėtos. Ir beliktų mano dienyną pervadinti "Madonnomanija" ar kažkaip panašiai. :)
Nepaslaptis, kad esu Madonnos gerbėja. Taip taip! Ne tik jos dainų, bet materiali mergaitė žavi mane ir kaip asmenybė. Blogas skonis, sakote? Gal. :P Bet, nors patikimui-nepatikimui argumentų nereikia, aš turiu net kelis argumentus, kodėl Madonna man gali patikti. :D
Vienas itin subjektyvus argumentas: man ji graži kaip moteris. :) Tai aaaišku prisbutolininus ir dar visaip prisigražinus, bet atrodo gražiai. :) Niekaip nepasakytum, kad moteriai - 51-eri! Madonna iš tos kategorijos, kai žmogus senstant gražėja. :D Nesvarbu, kokiomis priemonėmis. Rusų estrados žvaigždė Sofija Rotaru taip pat vyresniame amžiuje ypač išgražėjo. :D Ir taip, žinau - praktiškai visos Madonnos fotose…

Tik prisiminimai

Vaizdas
Pradėsiu nuo to, nuo ko neturėčiau pradėti - padejuosiu, kad nematau savo taip ilgai lauktos "Eurovizijos"... Mūsų tv netraukia to kanalo, kuris transliuoja "Euroviziją" DB, o internetas, nors ir sėkmingai surasta transliacija, stringa. Šitiek užstrigo, kad pamačiau tik kaip mūsiškiams "Inculto" ploja salė ir visi apimti euforijos (jėėėė!!!), o po to tik danų dainą išgirdau ir iš kelių žodžių ("wanna know wanna know wanna know") bei akordų supratau, kad tai - graži romantiška daina. Po to visiškai viskas pakibo, aš didžiai susinervinau (menkai mane guodžia mintis, kad viskas VĖLIAU internete vis tiek bus paskelbta) ir nusprendžiau ką nors bloge parašyti nervams apraminti :D. O tas "kas nors" yra nuomonė apie Galinos Dauguvietytės trečiąją (!) autobiografinę (!) knygą "Dialogai su savimi" (leidykla "Tyto Alba").
Manau, kad net autobiografines knygas rašyti turi būti nustatytas tam tikras amžiaus cenzas. Nesiginčyju, k…

Mąstykime stereotipiškai!

Vaizdas
Dabar taip populiaru sakyti, kad stereotipai - blogis. O tuos, kurie vis tik drįsta mąstyti stereotipiškai, taip paprasta apšaukti ribotais. O jei stereotipai dar būna nacijos pagrindu, tai o jetus o jetus, kokie visi fašistai aplinkui tampa :D. Rasistai, fašistai, nacistai. Kaip paprastai dabar švaistomasi tokiais žodžiais.
Aš mąstau stereotipais. Ir netgi tautas priimu į savo glėbį per stereotipus. Mane žeidžia Lietuvos stereotipas - vagys, tamsuoliai. Kartais pamalonina to stereotipo tęstinumas - 'bet lietuvaitės labai gražios' :). Na kaip kitaip priimti tautą į savo gyvenimo ratą, jei ne per stereotipą?
Mano kambario draugė yra sakiusi, kad socialinė psichologija, kuri buvo jai dėstyta studijų laikais, taip pat teigia, kad stereotipai nė joks ne piktybinis auglys, o stereotipo paneigimas - pačio individo reikalas. Tai vat mes ir neigiame išsijuosusios stereotipus apie lietuvius. Bent jau stengiamės. Apie lietuvaites neneigiame. :D Kam neigti akivaizdžią tiesą? :D
Galiu daug…

Didžiausi valgytojo priešai :)

Vaizdas
Gaaaal truputėlį atrandu malonumą gaminti maistą. :) Pala pala! Dar nepulkite manęs didžiosios kepėjėlės virėjėlės sveikinti, nes smagu man būna tik tada, kai galiu improvizuoti. O pastaruoju metu improvizacijai neturiu pakankamai produktų :D. Taigi šiandien pateikiau grikių košę. Užsirašom receptą: grikių ('iš akies'), kažkiektais margarino (galima naudoti ir sviestą), kažkiektais druskos. Grikius beriame į verdantį vandenį. Po kiek laiko pasūdome, o ant galų pagalios įmaišome margarino. Valgome :D. Ai, aš visada, tiesą pasakius, košes mėgau. Bet kai šiandien dar vieną, bent jau mane asmeniškai sočiai pamaitinančią košę patiekiau ir ji buvo net nepaliesta, supratau, kad greitu laiku su kruopom reikės rišti :D. Nes juk smagu, kai giria tavo kūrybą, kad ir virtuvėje, ir kad valgo taip, jog net ausys klapsi. :) O kai kabindama grikių košę (skaniausiai ji valgosi kabinama medine mentele!!!) garsiai pasvajojau kitą savaitgalį iškepti ryžių-varškės-razinų apkepą, sulaukiau mandagau…

Nekaimietė

Vaizdas
Gal ir esu kaimas. Gal ir gyvenau mieste bendru populiacijos mentalitetu, o ir dydžiu primenančiame kaimą, bet aš niekada nesu turėjusi kaimo, į kurį važiuočiau leisti vasaros atostogų, niekada nesu kasusi neišmatuojamų laukų bulvių ir nesu melžusi karvės. Pastaruoju metu vis papuolu po peiliu tiem lietuviam, kurie kilę iš kaimo arba bent jau turėję močiutę, gyvenusią vienkiemy. Ir, kaip suprantu, žvelgiant iš jų pozicijų, esu baltarankė augusi šiltnamyje! Neabejoju, kad atsirastų žmonių, kurie pritariamai linkčiotų galvomis ir šypsotųsi į ūsą, bet būtų ir tokių, kurie puikiai žino, kaip ir kiek aš dirbu, ką aukoju ir ką per darbą gaunu. Ir nebūtina lįsti į tvartą ir mėžti mėšlą, kad rankos taptų garbingai pajuodusios! Aš savęs baltaranke nelaikau. Tad kodėl turėčiau jaustis kalta, kad mano seneliai kaime negyveno, o giminaičiai visi - miesčionys?! Kodėl turėčiau jaustis kalta, kad negrėbiau lankose šieno, nelesinau vištų ir nemelžiau ožkos? Ar kad nedalyvavau kiaulės skerstuvėse? Ger…

Tee-reee-sa!!!

Vaizdas
Italų rašytojumi, su raktiniu į tautybę vardu, Italo Calvino susidomėjau dar Lietuvoje. Labai teigiamame knygyne Universiteto gatvėje "Akademinė knyga" buvo labai graži nuolaida jo knygai "Nematomi miestai" :). Nusipirkau, perskaičiau, knyga mane nugalėjo. :D Skaičiau, galima sakyti, be žado, tik išsižiojusi :D. Galvojau: "genialu". Po to daug vilčių dėjau į Calvino "Jeigu keleivis žiemos naktį" ir nusivyliau kaip reta! Taip keista buvo... Na, nusprendžiau, tai, matyt, bus rašytojas, kur tik su viena knyga pasisekė. :D Bet štai atradau Hounslow bibliotekoje I. Calvino apsakymus "Numbers in the Dark". Knygą, turbūt paskatinta kažin kokio vidinio balso, pasiėmiau ir vėl likau be žado. :D Mano bičiulė Lina verčia šio rašytojo kūrinį - pavadinimą parašysiu angliškai, nes itališkai dar nemoku :P - "The Path to Spiders' Nests", ji gana gerai susipažinusi su italo Italo kūryba, tad apšvietė mane, kad jis buvo eksperimentatorius …

Pirmasis su Jamesu Deanu

Vaizdas
Į mano godžias žinių rankas praeitą antradienį pateko knyga apie filmus (iš serijos "100 filmų, kuriuos turi pamatyti per savo gyvenimą", "Nenumirk nepamatęs to ir ano" ir pan. :) ). Iš gausybės (tikrai ne 100) knygoje rekomenduojamų filmų esu mačiusi, galima sakyti, vos kelis :D, bet mintyse pasižymėjau, ką tikrai noriu pamatyti iki iškeliavimo Anapilin. :) Kažkaip stebuklingai atsivertė puslapis apie aktorių Jamesą Deaną ir jo vaidmenis. Perskaičiau su užsidegimu ir filmą "Rebel Without a Cause" (1955 m. rež. Nicholas Ray) mintyse pasižymėjau kaip norimą pamatyti. :)
Tos pačios savaitės sekmadienis. Šliurinėju. Staiga televizorius, kurį laiką degęs tik dėl fono, praneša, kad "next on Chanel X - "Rebel without a cause" with James Dean!" Iškart visus agurkus, atlikusius kaukės funkciją, nuo akių nusilupau! :D Likimas ar sutapimas? Kaip manote? :P
Gražus tas Deanas (man), turiu pasakyti, buvo... :) Toks... Blogiukas gerietiškom akim :). …

Rožinės dramblionės :)

Vaizdas
Rožinėmis dramblionėmis pavadinau savo fotografijas, kurias darė bičiulė Kristina. Ten aš stoviu ar tik ne šv. Kazimiero g. Vilniuje ir, užsimetusi savo iki skausmo mylimą rožinį džemperį, ilsiuosi atsišliejusi į sieną, ant kurios "skraido" dramblys :). Kaip tik kelias foto matote, kas žiūrite mano blogą, prie mano profilio. Man gražu, o jumus? :)
Bet aš ne apie tai. Aš apie drambliones. :)
Ateis, tikrai ateis ta diena, kai vieną gražų pavasarį išeisiu į savo platų ilgą ir ramų balkoną, atsisėsiu be chalato, bet su savo labai iki skausmo mylima kokia nors pižama ir, gerdama nerealiai skanią kavą iš didelio ir labai labai mylimo savo puodelio mėgausiuosi saule. Ir ramiai planuosiu, ką čia savaitgalį nuveikti. Ir tikrai žinosiu, kad susitiksiu su draugais, kurie savo pypliukus bus palikę namuose ir tikrai norės nueiti į klubą pasišokti (vakare). :) O dieną mes kokioj nors senamiesčio kavinukėj diskutuosim apie skaitomas knygas, girdėtas muzikas, matytus filmus, lankytas parodas…

Nomeda

Vaizdas
Dar prisimenu, kaip kaifuodavau žiūrėdama pokalbių laidą "Nomeda" - taip viskas nauja atrodė! Toks meniškas ir šiltas žmogus, kuris taip atvirai ir tiesiai kalbina laidos dalyvius, o ir laidos temos toookios įdomios! Po to Nomeda man pradėjo patikti kaip visuomenininkė: tokios teisingos idėjos sklido iš jos lūpų! Vėliau pamačiau jos darbus. Irgi likau sužavėta - teisingi darbai! Neperkrauti detalių (o jei ir perkrauti - tai man tos detalės suprantamos ir motyvuotos :) ), spalvingi ir žaismingi. Tada "Nomeda" su pačia Nomeda Marčėnaite dingo iš ekranų. Buvo bandymas grįžti į televiziją su kažkokiu socialiniu laidos formatu, bet projektas ilgai neužsibuvo eterio padangėj. Dabar menininkė vaidenasi TV3 laidoje "Be grimo". Ir žinot ką? Man ji nebepatinka... Artimesnės dūšiai tos "Be grimo" laidos, kurias veda Daiva Tamošiūnaitė - Budrė. Ir dar neatsakiau sau tiksliai į klausimą, kodėl Nomeda nebepraeina... Gal dėl aukšto balso tembro, o aš šiaip žem…

Traumuotojai

Vaizdas
Rodos, suaugusiam žmogui mažiausiai turėtų rūpėti, ką apie jį tauškia pasaulis. :) Bet gal mes vis tik širdy visada liksime vaikais? Tad ir bet kokia kritika smogia į paširdžius (mažiau ar daugiau). Jei mes kažkokios socialinės grupės dalis, pvz., kieno nors kaimynai, vadinasi, negalim būti absoliučiai atsiriboję nuo išorinių jungčių. Ir, rodos, suaugusiam žmogui mažiausiai turėtų rūpėti iš piršto laužta kritika - juk čia ne mokykla, kai bendraamžiai ar vyresniokai pabajariuodavo: "Turi seserį? Ar ji tokia pati negraži kaip tu?", o tu imdavai ir patikėdavai besąlygiškai klausime užslėptu teiginiu. :) Aš esu iš tų, kuri viską ima į širdį, tik mano ūgtelėjimas reiškiasi tuo, kad už gryną pinigą dabar visko nebepriimu, klausausi tik tų nuomonės, kurie, mano pačios asmeniniu sprendimu tam tikru klausimu yra autoritetai ir širdžiai leidžiu įsiskaudinti, kai visiškai VISIŠKAI nesuprantu, kaip žmogus šitaip gali pasakyti apie kitą žmogų ar jaustis vienvaldžiu Kosmoso valdovu? Taip …

Gyvieji kaulai ir mergaitė iš Inbetween

Vaizdas
Ilgai dvejojau, ar žiūrėti šį filmą, nes paprastai, jei jau būnu skaičiusi knygą, pagal kurią padaryta ekranizacija, pastarąja nusiviliu. Tiesa, Alice Sebold knyga "the Lovely Bones" (liet. "Numylėtieji kaulai") į mano rankas pateko, kai pamačiau to paties pavadinimo filmo anonsą :D. Knyga (nežinau net kaip ją įvardinti: romanas? Trileris? Mistika?) buvo įveikta su didžiausiu malonumu per savaitę, o va filmo peržiūrą atidėliojau iki begalybės. Nes be kino kritiko Edvino Pukštos teigiamos recenzijos, niekas nedrįso gerai atsiliepti apie šį filmą. :D
Vis tik pažiūrėjau. Ir, turiu pasakyti, kad rezultatas gerokai labiau nustebino, nei tikėjausi. :)
Kas kur kada. Keturiolikmetė Susie Salmon, kurios pavardė rašoma ir tariama "like a fish" (aktorė Saorise Ronan, pažįstama iš kino filmo "Atpirkimas"), yra išprievartaujama ir nužudoma psichopato kaimyno, užsiimančio lėlių namelių gaminimu (man patiko tokia jo profesija :). Ir kraupybiška, ir tuo pačiu to…

Daikteliukai ir statusėliai...

Vaizdas
Paprastai džiaugiamės, kai kam nors sekasi: draugui, kaimynui, pusiau priešui (dėl labai priešo laimės ir sėkmės neitų, manau, džiaugtis :D)... Na, gerai, būna: pavydim, nors tu ką, bet taip... baltai. :) Šiaip norėčiau tikėti, kad dažniau džiaugiamės nei nesidžiaugiame kito laime. Paaukštino? Puiku! Vadinasi, esi to vertas (-a)! Įsimylėjai? Oi, kaip dėl tavęs džiaugiuosi!!! Iškart matosi, kad švyti! Perkat būstą? Šaunuoliai! Kada įkurtuvės? :)
Būna, kad ne tik džiaugsmas, dėl pakitusio tam tikro statuso suartina, bet ir daiktai: bendra lova, nostalgija dvelkiantis kavinės staliukas, prie kurio susipažinot, puodas, kuriame draugam verdami pietūs, iš kartos į kartą perduodamas laikrodis, netgi varvantis čiaupas, kurį taiso santechnikas, apibrėžia aplink judu savotišką ratelį, iš kurio išžengsite, kai taisytojas sutaisys, o mokėtojas sumokės :).
Bet būna ir taip, kad daiktai ir statusai tolina. Stipriai ir staigiai. Per visą mylią nuo švytinčių akių, ugningos širdies ar mieliausio kada …

(Ne)galimybės. Kartais "Sudie" reiškia "Labas"

Vaizdas
Pagaliau ir į Londono lietuvių, mylinčių teatrą, kiemą atėjo šventė! :) Į UK atvyko užsienio svečiai - svečiai iš Lietuvos! :) Nelabai seniai Klaipėdoje įsikūręs "Laisvasis teatras" atrūko į Didžiosios Britanijos sostinę su savo monospektakliu "Sudie, derintojau" (rež. Nerijus Gedminas). Taip pat buvo atvežtas spektaklis "1, 2, 3", tačiau jame jau neteko apsilankyti.
Įdomi istorija, kokiu būdu sužinojau apie teatro gastroles. :) Šiaip gal net nebūčiau žinojusi... Buvau lietuvių parduotuvėj, stovėjau už poros moterų eilėje tvirtai apsikabinusi duoną ir kefyrą, kai išgirdau jas ištariant stebuklingus žodžius: "atvažiuoja" ir "teatras" :D. Akys sublizgo, širdis išskrido iš krūtinės ir be jokių intro pradėjau klausimų tiradą. :D Taip turėjau progą iškart ir bilietus nusipirkti. :P
Neįsivaizdavau, kad ŠITAIP esu pasiilgusi teatro!.. Spektaklio pabaigoj riedėjo ašaros, nors tikrai be jų buvo galima išsiversti. :D Aktorė Augustė Pociūtė puiki…

Žygiuokite, mažumos, žygiuokite!

Vaizdas
Puikiai žinau, kad nebūsiu originali rašydama apie tai, ką jau ir taip visi aprašinėja, apkalbinėja ir aptarinėja kiek gali :). Drausti ar nedrausti, leisti ar neleisti gėjams ir lesbietėms bei jų visiems fanams žygiuoti Vilniaus gatvėmis... Na, šiandien aišku, kad vis tik žygiavimas vyksta. :)
Nesuprantu niekaip, garbės žodis, nesuprantu, kodėl toks didžiulis burbulas išpūstas? Taip, čia daug gilesnis reikalas nei kad leisti ar neleisti prasieiti ryškiaspalviai vėliavai Vilniumi. Kodėl ir šįkart lietuviai nenorėjo abejingai patylėti, pakalbėti tik savo rateliuose ir vogčiomis pasižvalgyt (nes vis tiek gi smalsu) į šias eitynes, kurios nei paradu, nei maršu vadintis negali :)? Kodėl tiek daug triukšmo iš esmės, na, dėl nieko?.. Kai tik atsidarydavau www.lrytas.lt arba www.delfi.lt, arba netgi www.bernardinai.lt - ilgą laiką headline'ai tik ir ėjo, susiję su seksualinėmis mažumomis. Spėjo atsibosti. O kai neseniai pamačiau nuotrauką, kur nemenka saujelė tikinčiųjų klūpo ant asfalto…

Animacija in UK

Vaizdas
Galiu kalbėti ir tai! - tik dalinai, apie Anglijos animaciją, skirtą vaikų auditorijai. Per tv retai žiūriu multiplikacinius filmus, nes ir į tv pernelyg dažnai neįkrentu. :) Tačiau turiu parašyti keletą pagiriamųjų žodžių šalies, kuri šiaip daugeliu aspektų yra paskendusi savo letargo miege ir save naikinanti, animacijai.
Antrąją Kalėdų dieną (Boxing Day) mačiau vieną gražiausių kada nors mano matytų filmukų - "Gruffalo" (Grafalo). Neabejoju, kad medijos plačiąja prasme ir greito gyvenimo ritmo sugadintiems mažiesiems žiūrovams, šis multikas galėjo kelti žiovulį ir neužlaikyti prie žydrųjų ekranų. Bet aš asmeniškai šio filmo norėčiau savo videokolekcijoje ir geidaučiau, kad mano vaikai, jei jau išvis jie žiūrėtų video ar tv, pamatytų "Gruffalo".
Apie ką. Gruffalo - fantastinė būtybė, išgalvota mažo peliuko, kuris, eidamas riešutauti susiduria su klastinga lape, alkana pelėda ir gąsdinančiu smaugliu ir, grasindamas savo draugu - pabaisa Gruffalo - nuo jų išsigelbėj…

Visos gyvenimo Valpurgijos

Vaizdas
Balandžio paskutinė diena, tiksliau, naktis džiaugiasi Valpurgijos nakties titulu :). Tai naktis, kai, pasak mitų, visos raganos teka už velnių. :) Paprasčiau - tai germanų derliaus šventė, mūsuose daugmaž atitinkanti Užgavėnes. Tik be blynų ir be Kanapinio bei Lašininio dueto :D. (O gaila - daug ką tie germanai praranda. :D) Vyrauja nuomonė, kad kas tiki burtais, tas turi burtis būtent šią naktį. Kas tiki sapnais, lai tegul tinkamai pasiruošia susapnuoti ką nors pranašiško. :) Aš, turiu prisipažinti, tąnakt irgi būriaus, bet tik su kavos tirščiais - idant neprisišaukčiau visokių nelabųjų.:D Taigi, tenkinu smalsiųjų smalsų smalsumą ir atskleidžiu kortas: tirščiai sako, kad mano gyvenimas dramatiškai nesikeis iki vasaros pabaigos maždaug, o jau po to... :D Ir meilė, ir geras gyvenimas, ir dar draugas jaunesnis!!! :D Jei, aišku, tinkamai su tirščiais susikalbėjau. :D
Kur link su savo klejonėmis suku? :) Nuo pat pradžių pradžios žmogui buvo įdomu tai, kas antgamtiška. Pirmykštėnai, nežino…