Jaukinantis Angliją

Labai džiaugiuos, kad sudalyvavau Andriaus Užkalnio knygos "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį" (leidykla "Baltos lankos", 2009 m.) pristatyme, žinoma, su pačiu rašytoju priešaky Lietuvos ambasadoje Londone. Pirma, todėl, kad na, vis tiek tai - lietuvių autonominė zona šioje šalyje, antra, todėl, kad susirinko išties daug puošnių lietuvių ("kiek daug ponų, kokie visi gražūs" :D ) ir, trečia bei svarbiausia, Užkalnis panaikino apie jį susidarytą įspūdį, kaip apie pasipūtusį, viską išmanantį, atsipūtusį eruditą. :) Po knygos pristatymo turbūt visiem be išimties sukilo noras tą knygą perskaityti. :) Prieš keturias dienas aš šią knygą tylutėliai nugvelbiau iš kambariokės ir sutriauškiau. :) Taigi, kaip matote, knyga nereikalauja daug laiko, o tuo pačiu ir didelių protinių pastangų ją skaityti. :D Knyga - geras laiko praleidimas, kuris, beje, dar ir naudingas. Ir tiems, kas už Lamanšo fabrike lipina akis ir iltis Halloweenui skirtiems keksiukams, ir esantiems Lietuvoje, kurie vis dar tiki pasakomis, kad jei yra rojus žemėje, tai tik in UK. :)
Beata Nicholson, vedusi knygos pristatymo vakarą ambasadoje, sakė, kad linksmai kikeno beskaitydama "Angiją...". Kas tiesa, tas tiesa - nekikenti, ypač, jei gyveni šioje šalyje ir daugmaž jau nutuokti visą esamą padėtį, neina. :) Knygą skaičiau ir todėl, kad man patinka A. Užkalnio rašymo stilius, ir dėl to, kad norėjau kuo labiau suprasti šią šalį, kurią suprasti visiems mąstantiems lietuviams, nėra lengva. Ar mano norus knyga išpildė? Taip. Šis bei tas tapo aiškiau. Bet nepriimtiniau. :D Tai turbūt neįmanoma. :D Jei jau pats "Anglijos..." autorius per penkioliką savo gyvenimo metų šioje šalyje vis dar daug kuo stebisi ir prie daug ko nepripranta, didelių vilčių į šios šalies prisijaukinimą dėti neverta. :) "Pralinksmina" ir knygos įžanga: "<...> šioje šalyje gyvenantys lietuviai į ją dažnai žiūri kaip į keistą, nemylimą ir nemylinčią pamotę, laikinus namus. <...> Ir vis dėlto Anglija dešimtims tūkstančių tapo namais - nemylimais, nervinančiais namais". Su daugybe žurnalisto pastebėjimų sutinku, pvz., su tuo, kad anglai turi kažkokią amžiną siekiamybę jei jau negyventi kur nors užmiestyje, tai bent jau jaustis ten gyveną. Aš jau seniai sakau, kam įdomi mano nuomonė apie anglus, kad man jie - "rafinuoti kaimiečiai" :). Jiem turbūt nėra nieko gražiau, geriau ir prasmingiau už ilgesigną žiūrėjimą į žalsvai rudas samanas, dvelkiant lietučiui ir mūvint botus. Net per tv rodo, kai anglas renkasi gyvenamojo būsto vietą, nugabentas į plyną lauką, kurio vidury telkšo ruda pelkė, o iš jos kyšo du stagarai, sako: "amazing". Ir tokia meilė skamba jo balse tam matomam vaizdui, kad net, rodos, tuoj sulauksi jo prapliumpant raudoti iš susijaudinimo. :) Matyt, viskas dėl tos "untouched nature". :) Jau beskaitant išminties apie Angliją puslapius, pradėjau daugiau dėmesio kreipti į reklamas, rodomas per televiziją. Tikra tiesa - Didžiosios imperijos palikuonys iš tiesų mėgaujasi akcentuodami kokią nors nuodėmę: godumą, persigėrimą, persivalgymą... Gal ir į dėdes policininkus bei tetas policininkes pradėjau draugiškiau žiūrėti - prieš tai man jie visi buvo tiesiog geroviškų veidų mėmės, dabar, galvoju, gal jie išties - tai, kas įkūnija geriausias Didžiosios Britanijos ypatybes? :P
Turiu pasakyti, kad tai (teneįsižeidžia tie, kas prieš skirstymą į vyriškas ir moteriškas knygas) labai vyriška knyga. Aš, matyt, jei būčiau "Angliją..." rašiusi, nebūčiau taip plačiai nagrinėjusi temų apie alų, viskį, cigarus... :) Bet, nieko, ir tai suėjo :). Knygoje erzino visažiniškas Užkalnio tonas, lyg įsitikinimas, kad tik jo pasirinkimai geri, kad tik jo pastebėjimai teisingi ir pan. (sakau, o per knygos pristatymą ambasadoje, tai toks žmogiškas buvo! :D). Dar knygoje yra gausybė išnašų. Vaje, KIEK DAUG! :) Iš pradžių pavargsti akimis lakstyti nuo teksto prie išnašų, po to kažkaip apsipranti. Na, kai tiek daug gerb. Užkalnis turi pasakyti, tai turbūt be išnašų niekaip neapsieisi. :D Vis svarsčiau, kokiai auditorijai Užkalnis rašė (nors jis apie motyvus ir strateginę auditoriją rašė ir įžangoje, ir pirmajame skyriuje), tačiau, išnašos, kuriose, pvz., aiškinamas žodis "simbiozė" mane, kaip skaitytoją, gal net šiek tiek žeidžia... Jei rašoma žmonėm, kurie skaitys šią knygą, nes nori susipažinti su antraisiais dabartiniais lietuvių namais, tai turbūt ir žodį "simbiozė" daugiau ar mažiau žino?.. Dar gaila, kad nuotraukos knygoje nespalvotos - su spalvotomis būtų daug linksmiau kikenti. :D
Manau, kad taip knygoje savo pastebėjimus išdėstyti galėjo tikrai tik čia nemažai laiko gyvenantis asmuo. Dėkui rašytojui, kad pasidalino keliais patarimais apie lankytinas vietas - manau, pasinaudosiu jais kada nors. :)
Ar verta skaityti? Taip. :) Dėl išliekamosios vertės sunku ką pasakyti, bet tikrai žinau, kad tokios knygos Lietuvai ir lietuviams reikėjo. Ar verta knygą patalpinti į savo namų biblioteką? Naaaaaaaaa... Tai taip individualu! :P
Pabaigai ištrauka iš skyriaus "Pomėgiai ir darbas (tik tokia tvarka)": "Jeigu savaitgaliais mėgstate važiuoti į pajūrį ir tuščioje statinėje ritinėtis smėliu pirmyn ir atgal, arba jei žinote automobilių numerių kodavimo sistemą, kur trys raidės reiškia kurią nors apygardą, ir jūs tuos kodus - kelis šimtus jų - esate išmokęs atmintinai, arba jei esate savamokslis automobilių aikštelių bilietų automatų žinovas, pirkęs tokius bilietus iš 4 000 skirtingų automatų ir visus juos susegęs į storus žurnalus, - būsite vakaro pažiba ir visuotinio susidomėjimo objektas. Ir nė vienas, tikrai, pažadu, nė vienas vakare dalyvaujantis anglas nepasukios pirštu prie smilkinio ir kaimynui nesušnibždės: "Šitas aiškiai nenormalus." Atvirkščiai, jumis žavėsis kaip laisvos dvasios žmogumi, bėgančiu (arba, tiksliau, besiridenančiu) paskui savo svajonę." :) (psl. 46-47)
Et, o aš tai tik knygas mėgstu skaityti, filmus žiūrėti ir muzikos klausytis. :D