Rami tyla


Retai, bet vis dar pasitaiko, tos absoliučios vidinės tylos minutės. Nepiktybinės. Ramios tylos. Kai atrodo, jog tavo dualumas susigyvena ir tampa darnia harmonija, net nesiekdamas tapti visa apimančiu vienetu. Esi tobulai suderintas instrumentas ir nereikia tau skambėti, kad tave visi pastebėtų. Kad pastebėtų tavo gerus norus, didelę ir jautrią širdį, kurią tikrai žinai turinti, nepasitikėjimą pačia savimi, baimę, būti nesuprastai, išduotai, išjuoktai. Tikėjimą, kad gali būti mylima, suprasta, neišduota. Viltį, kad save atrasi greičiau nei pradėsi belsti į Anapusybės vartus. Tos ramios tylos minutėmis, gal net sekundėmis, esi laimingas, neskambantis instrumentas, kuris muziką gali spinduliuoti pats iš savęs. Nieko nedarydamas.
Kaip gaila, kad tos tobulos pusiausvyros pajauta, ta rami tyla aplanko taip retai. Jei tai būtų nors truputėlį dažnesnis reiškinys, gal lengviau būtų gyventi su savimi tokiu, koks esi?



The Victorian Surrealism by Jeffrey Michael Harp

Komentarai

  1. Bet galbūt jos tokios brangios būtent dėl to, kad retos ir trumpos? Juk vasara nebūtų tokia laukiama, jei nebūtų žiemos ir šalčio :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Nea, dėl retumo nesutinku. Jos netampa man laukiamos dėl to, kad retos. Dėl trumpumo nieko nesakau. :D

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Achille'o Claude'o Debussy kulnai

Tėvų pirmos jaunystės muzika mano ausinėse :)

Po ilgo ilgo laiko...