Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Lapkričio, 2010

Baltais pūkeliais krinta snaigės

Vaizdas
Greitai greitutėliai bandysiu parašyti šį paskutinį 2010-ųjų rudens įrašą. Kadangi noriu apvalaus 150 blogo įrašų skaičiaus (snobizmas ne kitaip!) ir noriu iškilmingai taikaus šio vienetinio rudens išlydėjimo bei jaukaus ir tvirto šios vienetinės kalendorinės žiemos sutikimo. :)
Manau, žinote a. a. maestro Vytauto Kernagio dainą "Paukščiai". Tai štai. Ši daina, žiūrint į Londono snaigių šokį, sukosi mano makaulėje iki negalėjimo. Mano negalėjimo. :D Man, žinokite, nėra liūdnesnės rudens išlydėtuvių dainos. Aš rimtai. Gerai, kad snigo, nes kitaip visai juoda diena būtų pasidariusi... "Išskrido paukščiai iš namų. Tylu - jų meilės giesmės baigės". Jei imtume eilėraštį atskirai nuo muzikos - išgyventi dar galima, bet jei su muzika... Atleiskite, einu išsiverkti... :D :P Kai kas galėtų paprieštarauti: "Ir ko čia žliumbti? Graži, lyriška daina, plius su viltimi, kad tie paukščiai sugrįš - "jie grįš pavasarį saulėtą. Ir džiugins jaunus ir senus daina tiek sykių…

Apvaliojo stalo poliglotai

Vaizdas
Šeštadienis. Šurmulys mūsų virtuvėlėje prieš prasidedant susirinkimui. Viršininkė iš žmogiškųjų išteklių arba kitaip kadrų skyriaus laukia paskutinių atskrendančių paukščių į lizdą. Prie vieno virtuvės apvaliojo stalo sėdi keturi asmenys - tiesiai jai už nugaros: anglas, šveicarė, Latvijos rusė ir lietuvė. Anglas su šveicare kalba angliškai, Latvijos rusė su lietuve - rusiškai, tada jos kelis žodžius įterpia angliškai, visas stalas kartu skaniai pasijuokia. Viršininkė pasižiūri gana nustebinta į apvalujį stalą ir, atsisukusi atgal į 'auditoriją', su šypsena sako: "My god". :D Tada į virtuvę įlekia Noemi ir savo stipriu itališku akcentu pradeda kažką sakyti. Kažkokia bėda su siuntomis. Kai jai pritrūksta angliškų žodžių, pradeda gestikuoliuoti ir visiems pradeda darytis aiškiau. Šveicarė jos ramiai itališkai kai ko paklausia, Noemi atsako, šveicarė išverčia angliškai. Visa virtuvė sukyla darbui. Išeinant pro duris girdisi angliškos, rusiškos, lenkiškos, lietuviškos ir…

Kaip pavyti meną ir pralenkti save

Vaizdas
2008 m. japonų režisieriaus Takeshi Kitano, Lietuvos auditorijai pažįstamo iš filmo "Lėlės", darbas "Achilas ir vėžlys". Įtariu, kad į filmą visiškai įsijausti gali tik menininkai arba menui prijaučiantys. :) Nes tie, kurie gyvenime tenori būti "sėkmingais" asmenimis, dažniausiai neitin vertina bet kokio meno bet kokią apraišką. :) Filmas - dviejų valandų trukmės, tačiau bent jau man, laikas neprailgo. Ar žiūrėčiau dar kartą? O jooo... Ir dar kartą, ir dar kartą, ir dar. :D
Apie ką. Apie menininką (kurį vaidina pats Takeshi Kitano), jo tragizmais paženklintą vaikystę, jo kelio paieškas, jo savanaudiškumą, jo atsidavimą. Ir apie jį supančius žmones. Jų supratingumą, jų ištikimybę...
Galėčiau, žinoma, ir daugiau su įrašu plėstis, bet ar verta? :D Verta tik pažiūrėti. :) Nes tiek minčių filmas sukelia! Vienas iš tų superretų atvejų, kai man pritrūksta žodžių. :D
Išvada, išžiūrėjus filmą, man atlumpsėjo štai kokia: labai labai labai svarbu bet kokioje situacijo…

Ore

Vaizdas
Sekmadienio rytas prasidėjo nuo Marytės. Vos akis praplėšusi pravėriau kambario duris, o ten gimnastiškai koją išraičiusi prausėsi Marytė. Aš kone šoktelėjau, nes nesitikėjau ją sutikti prie mano kambario durų, kitaip sakant, buvau nustebinta iš pas(t)alų :), o ji ne ką mažiau nustebo, kad aš tik dabar teikiausi jai duris atverti. Kurį laiką buvau ilgauodegės smulkmės (labai smulkios) ignoruojama, bet, praėjus kuriam laikui, mūsų santykiai atšilo :). O kai katė šalia, už lango - šerkšnas ir dar puodelis man taip reikalingos kvapnios, tirštai juodos kavos su cinamono lazdele raudonam puodely, po truputį džiugiai (man - džiugiai) galvoje pradeda suktis kalėdinės giesmės. Tada dainos. Tada, žiūrėk, aplanko jausmas, kad nenori nusimesti savo pižamos, tik įsisiauti į beveik kailines tapkes su rožiniais burbulais ir bumbulais, ir, kad dar būtų šilčiau, įsijungti elektrinį pečiuką.
Tuoj prasidės mano dovanų pirkimas. Nes aš to noriu. Nes man tai nėra vien komercija. Ir ne todėl, kad tik Kalėd…

Paskutiniai prometėjai

Vaizdas
Daugelis tinklaraštininkų rašė, jog 2007 m. Pulitzerio premijos laureato Comraco McCarthy romanas "the Road" ("Kelias", 2008 m., "Rašytojų sąjungos leidykla", vertė Violeta Tauragienė) yra viena niūriausių, o gal net pati niūriausia kada nors skaityta knyga. Ir norėjau, ir tuo pačiu baiminausi pradėti skaityti šį romaną. Kai pamačiau, kad lietuviškas vertimas priklauso Violetai Tauragienei - vertėjai, kuri savo profesionaliu vertimu mane be galo žavi, ir kad knygą išleido "Lietuvos rašytojų sąjunga", ryžausi imti ją, broliai ir seserys, ir skaityti. :D Tikrai niūri, tamsi, juoda istorija. Apokaliptinė. Tiksliau, postapokaliptinė. Tėvas ir sūnus keliauja po gamtos ir žmonių kanibalų nuniokotą kraštą. Keliauja į Pietus - ten, kur šilčiau. Jų kely akis badanti tiesa: išdarinėtas kūdikis, tvarte tabaluojantys žmonių kūnai, šaltis, drėgmė ir suodys, sėdančios ant kūno ir ant veido, išnykusios maisto atsargos, kurias užtikti yra fortūnos malonės klaus…

Kurtas ir yra tam, kad kandžiotųsi

Vaizdas
Kurtas Vonnegutas. Esė "Žmogus be tėvynės" ("Kitos knygos" 2007 m., vertė Vytautas Petrukaitis). Daug informacijos apie K. Vonnegutą čia nepateiksiu - kam šis rašytojas visiškai naujai išgirstas ir kas jo kūrinių dar nėra skaitęs, smalsumo vedinas(-a), manau, pasigūglins ir atras nepaprastai įdomią asmenybę. :)
O aš tik savitiksliškai pasidžiaugsiu, kad mano pirmas profesionalus priartėjimas prie knygos buvo Kurto Vonneguto "Galapagai". :) Atlikau šiai knygai korektūrą. Ir sentimentai man dabar nesvietiški, ir toks profesinis krikštas, mano giliu įsitikinimu, yra puikus tolimesnės profesinės ateities ženklas! :D
Perskaičiau dabar šio ironiškojo rašytojo "Žmogų be tevynės". Dar skaitant knygą toptelėjo mintis: Vonnegutas, toks jau dėdulė amžiuj, atitinka visus šiuolaikinio jaunimo, tik turinčio brandesnės patirties, kriterijus. Mano galva, rašytojas taptų vienu labiausiai skaitomų bloggerių. ;) Lengvas sarkazmas, nejuokingi juokeliai pasakomi su b…

Iššūkis, mestas spurgom(i)s

Vaizdas
Sumąstė mūsų darbovietė surengti "Spurgų valgymo nenusivalant lūpų" čempionatą, angliškai tai vadinosi "the Doughnut Challenge". :D Žinoma, aš savimi labai didžiuojuosi, nes angliškos spurgos man neskanios, o va, aš NET VIENĄ nenusivalius pudruotų ir uogienuotų lūpų bei žandų, suvalgiau. :D Rankos valgant kažko drebėjo... Gal dėl to, kad visas ofisas į mane stebeilijosi... Žinoma, kaip ir į bet kurį kitą, šlamščiantį spurgas, bet vis tiek... :D Na, bet laimė didžiausia ta, kad, įveikusi šį iššūkį, gavau sertifikatą su Homeriu Simpsonu, sakančiu "mmmm.......Donuts". Tai kaip čia nesidžiaugsi? :D Visa ši akcija-atrakcija vyko labdaros tikslais: aukojo, kas kiek galėjo ir norėjo, labdaros fondui "Shooting Star", besirūpinančiam vaikais ligoninėse, tuo pačiu aukotojai turėjo nemažą malonumą pasijuokti iš džiugiai nusispalvinusių veidą kolegų. :)
Šis čempionatas paskatino parašyti apie kalnus verčiančia aureole pasipuošusį žodį "labdara". An…

Akmenėliai iš Riminio

Vaizdas
Žinot, būna taip, kad suabejoji savo paskirtimi Žemėje. Svarstai savo reikalingumą, naudingumą, prasmę. Būna, kad ir su apatija tenka pakovoti. Vis tiek visada išvada nusidažo juodai: VISI MES VIENĄ DIENĄ MIRSIM. :P
Tada labai labai praverčia turėti šalia kokią nors gražią ir gerą akimirką. Mano akimirka šįkart yra Colinas - bendradarbis, iš kelių savaičių atostogų Riminyje parvežęs man keturis paplūdimio akmenėlius (labai gražus angliškas žodis "pebbles" :) ). Tuoj paaiškinsiu savo laimę iki graudulio dėl tų akmenėlių: pirma, aš niekada neatsisakau akmenėlio(-ių) kaip lauktuvių iš svečios šalies - labai puikus, išradingas ir pigus būdas "apkeliauti" ne vieną kraštą. :D Antra, pats tas faktas, kad kažkas, su savo mintimis vaikščiodamas paplūdimiu, į pasivaikščiojimą netiesiogiai pasikviečia ir tave, yra vienas dosniausių žmogaus poelgių! Tas momentas, kai esi pakviečiamas į kito asmens dieną, manau, yra visa tai, apie ką kalbėjo Mažasis Princas ar mokė Jėzus.:) Dal…

Rasa ar ašaros? Pakibo ant blakstienų

Vaizdas
Turiu Draugę. Ir labai džiaugiuos, kad ją turiu. :) Žmogus, kuris padėjo man daryti reklamą su "Svajonių sparnų" skrydžiais :D, kuris maitino keptais ryžiais, kai atseit valgyti nenorėjau :D, ir atidavė bilietą į Donato Katkaus orkestro koncertą. Žmogus, kuris visada yra tam, kad nesijausčiau, jog mano gyvenimas slysta iš po kojų.
Lina dabar gyvena Italijoje. Prieš išvažiuodama į ten ji man mistiškai kalbėjo apie kažkokią dvasinę kelionę, maniau, kad gal kokią piligriminę, o Lina tik mįslingai atitardavo, kad "panašiai" ir dar pridėdavo, kad ta kelionė priklausys ir nuo kito žmogaus. Tylėjau ir laukiau. Nors žudė mane tas nelemtas smalsumas. Į gabalus skaldė. :D Tai štai. Vieną dieną sulaukiu iš Linos žinių apie jos kelionę ir gaunu įrodymą, kad Gabrielis Garcia Marquezas iš tikrųjų gyvas :D.

Ištrauka iš Lincės laiško: "Vakar įgyvendinau savo didžiausią svajonę! Dievuli, beveik negalėjau miegot - taip viriau visa iš jaudulio. <...> Dirbau visą vasarą…

Šeki

Vaizdas
Arba "Take that" :). Vieną vakarą vakarieniaudama užmečiau akį į tv. Rodė baltai juodą dokumentiką apie atsinaujinusią britų pop grupę "Take that"... Stebėjau vaizdus, bet net nebandžiau klausytis begalinių atseit ginčų dėl dar vienos dainos, kai vis tiek viskas visada susiveda į įrašų studiją su tuo pačiu nepakitusiu tekstu ir muzika, kur Barlow arba Robbie's traukia tą dainą ir visi linkčioja galvom: "That is amazing! That is beautiful!" Et. Negi tikrai taip gražu? Turėjęs būti didysis R. Williamso ir G. Barlow susivienijimas, britų spaudos kitą rytą po vienybės pakto, buvo nušviestas pirmuosiuose puslapiuose kaip labiausiai nevykęs... :D Nors nėr čia ko juoktis... Skaudu scenos žmonėms gauti tokią nedraugišką kritiką.
Prisimenu, įtemptai stebeilijaus į žydrąjį ekraną, kai vyko "Take that" spaudos konferencija, surengta jų išsiskirstymo "proga" 1996 m. Vienas ilgaplaukis "Take that" narys sakė, kad tai - ne grupės gyv…

Būkit žmonės - nesveikinkit

Vaizdas
Tokios mintys mane apniko ir gana niūriai apniko, turiu konstatuoti, kai vėl, atėjus svarbiai šventei bandžiau surasti sveikinimo žodžius, pasitelkusi kompaktiškąjį internetą. Tikrai supergreitai google paieška išmetė sveikinimų mišką. Bet... Kuo toliau žiūrėjau, tuo liūdniau darėsi... Mano pažįstamui šiandien sukako 50 m. Gražus jubiliejus... Nereikia laukti natūralios žmonių reakcijos, kai pasakai, kad tau 50 (dauguma arba pradeda dainuoti "penkiasdešimt metų - tai visai mažai", arba linksmai "nusistebi": "O! Tai jau pusė kelio nueita"...), tereikia atsidaryti internetą ir visi sveikinimai plūsteli tau į akis: "nors metai ženklina plaukus...", "smilkiniuose įsirašė rūpesčių našta", "nenusimink, kad dienos bėga...", "į kiekvieno gyvenimą ateina ruduo..." ir t. t. ir pan. Negražų trumpinį parašysiu, bet parašysiu: WDF?????????!!!! Tai koks čia, atleiskite, sveikinimas? Kai nuolat žmogui primeni, kad jo dienos trump…

Apie lietuvius

Vaizdas
Manau, geriau ir nepasakysi. :)

Rusų rašytoja Lena Eltang, žžžžžiauriai charizmatiška asmenybė, jau dvidešimt metų gyvenanti Lietuvoje, apie lietuvių charakterį pasakė, mano galva, ypač taikliai :): „Koks įdomus lietuvių charakteris! Kaip miškas: snaudžiantis, galingas, su povandeninėmis srovėmis..." Perskaičiau šią mintį ir mane lyg strėle kas pervėrė: "Nu geriau neapibūdinsi!" :)

Su šia žaviai raganiška kūrėja interviu čia. Kai norėsis paskaityti apie Moterį. ;)

Asmenybė E kvadratu

Vaizdas
Vakar vykau į Londono universitetą. Lėkiau, skubėjau, nervinausi pastrigusi kamščiuose, išlipau ne ten, kur reikia, ir pasiklydau, po to per visas didžiausias Londonsičio gatves lėkiau į nedidukę Universiteto gatvelę labai uždususi ir susitaršiusiais plaukais, kad susitikčiau su JUO. :) O jis - tai Prezidentas Valdas Adamkus. :) Ot nuskambėjo, ane? :D Įdomi, beje, situacija buvo: teiravausi vieno vyriškio kelio, jis man nurodė labirintų labirintus iki universiteto, man iki renginio pradžios buvo likę apie 15 min., o tai reiškė BĖGIMĄ, žmogus pamatė mano siaubo apimtą veidą ir su lengva šypsena veide paklausė: "Late to meet someone?" ("Vėluoji su kai kuo susitkti?") Aš (jau skuosdama tolyn): "Yeah, the president". Kai vyriškis palydėjo mane savo "cha cha cha", aš dar atsisukau ir rimtai atitariau: "No, really". Džentelmenas nebesijuokė... Bet, įtariu, trumpam suabejojo mano sveikata... :D
Taigi, pradžia buvo tokia, kad "Santaros - …

Armija :)

Vaizdas
Arba bent jau nemenkas pulkas :):

Rikis, Tikis, Rainius, Murklys, Tylutis, Markizas, Zakas, Rifas, Bratka, Bukas, Bondas, Mifūnė, Neo, Marsė, Hiperbolis (Hipis) - 1 para, Ulijona von Balandė, Ulbis, Mindaugėlis ir Lieputė (nes išsirito per Mindaugo karūnavimo dieną - liepos 6-tąją), Kaštanka, Katinelis - buvę mūsų. Palikę iki savo dienų pabaigos, arba priglausti laikinai, kol rado neišduodančius namus.
Mūza, Lambertas - dabartiniai negeriečiai, irgi mūsų :).
Džekis (kaimynų), Džekis (Lomių km.), Sabalis, Meškis (abu kaimynų), Pyceris (kaimynų katytė. Paliko randuką ant mano rankos, nes lindau prie jos vaikučių katilinėj :) ), Filka (kaimynų), Filka (Dainavos g. kaimynės), Nika, Rintis (mamos draugės kycius), Mikūsia, Zylė (abi draugų poros, arba, kitaip sakant, draugų pora - jų abiejų :D), Garfildas, Tobis, Rikis (Danutės ir Arvido trijulė), Lordas (Monikos), Trepsė (Tikio "žmona" ir, nepaisant jo paklydimų, jo amžinoji meilė :D), Čiangas, Mirta (kitos laiptinės), Mirta (mūsų…

Kelionė į Edeną

Vaizdas
Ne, čia ne apie kokį tais seniai rodytą serialą rašysiu, tačiau - taip - įrašas bus kone serialinis :). Šito įrašo atsiradimą inspiravo nesenas įvykis mano darbe. Tiksliau, teritorijoj, kurioj įsikūrusi mano darbovietė.
Priešais mūsų paštą yra lenkiškų prekių sandėlys (iš ten perkamos visai Anglijai "Kubuš" sultys :) ). Vieną dieną žengiu į darbovietės teritoriją, o apsaugos darbuotojas moja man prie langelio ir, man prisiartinus, šypsodamasis sako: "Tavęs policija ieško - va, pažiūrėk (atsuka į mane kompo monitorių, fiksuojantį kameromis judesį teritorijoje), kiek jų čia suvažiavę..." Mane, aišku, smalsumas jau žudo ir aš pėdinu į jo būdelę, kur kartu su sodininku-kiemsargiu-šlavėju stebiu veiksmą. :) Pasirodo, sunkvežimis iš Lenkijos atvyko ne tik su maisto prekėmis, bet ir su gyvomis būtybėmis. :) Iš sunkvežimio buvo iškrapštyti devyni asmenys, gandai sklando, kad iš Filipinų. Kelias dienas mūsų darbovietėje tęsėsi intensyvūs spėliojimai, kad vairuotojas nelegal…

Geros žinios

Vaizdas
Dar nežinau, kaip ir su kuo, tačiau Kalėdoms tikrai grįšiu į apsižiemojusią Lietuvą. :) Netokios geros žinios - nežinau, ar atvyksiu į Vilnių. :( Geras kaip ir pasiūlymas :): jei neatvažiuočiau į sostinę (diiidelis "JEI" :P), ar Jūs atvažiuotumėt į Tauragę? :)
Svarbiausia, turiu parskridimo į GB bilietą :D. O nuvykimo Kalėdoms bilietas kaip nors iš kur nors dar atsiras :D.
Nu nes REIKIA TIKĖTI STEBUKLAIS ;D.

Pasiilgau

Vaizdas
Labai pasiilgau Tave rašyti... Ką papasakoti - visada turiu :). Pats žinai. :) Tik kartais būnu per silpna bet kokia raiškos forma bet kokį raiškos formatą pateikti :P. Turiu galvoj ir fiziškai, o kartais ir verbaliai per silpna. Kartais leidžiu įvykiams ir nuotykiams, faktams ir stebėjimams susigulėti, subręsti, kad jie gražiai nugultų Tavo virtualiame lape, nes neatleisčiau sau, kad Tave taip neatsakingai pribjauroju. Kartais kai kurias mintis paleidžiu arba sujungiu su kitomis - dėl tos pačios Nebjaurojimo politikos :).

Bet štai. Pirmadienis. Ne, jau antradienis. Aš lūžtu - taip noriu miego, bet jaučiu pareigą ir neapsakomą norą, prieš palinkit Tau saldžių sapnų, pasakyti, koks man esi brangus ir kad Tavęs nepamiršau... :)

Brangus dienorašti,

Užeik į mano Kambarį

Vaizdas
Perskaičiau ir gailiuos, kad JAU perskaičiau Emmos Donoghue - šiųmetės MAN Booker Prize nominantės - knygą "the Room". Mieli mano skaitytojai! Aš apakusi! :) Kaip seniai skaičiau tokią gerą, ne į klasikos sąrašus (kol kas) įtrauktą knygą. Šiandieninių knygų nei temos, nei rašymo stilius paprastai nebestebina. Sakoma, kad Marquezas, įtvirtinęs magiškąjį realizmą, uždarė duris naujiems literatūriniams stiliams bei žanrams. :) Magiškasis realizmas - tai tarsi tas cheminis elementas, užpildęs savotišką literatūrinę Mendelejevo cheminių elementų lentelę. :) Tačiau E. Donoghue "Kambarys" mane sužavėjo ir pasakojimo stiliumi ir pačia istorijos idėja. "Kambarys" - knyga, įkvėpta realios istorijos, kai mergina, įkalinta savo paties tėvo (austro Josefo Fritzlo) rūsyje, prabūna tamsioje mažoje patalpoje 24-erius metus. Pati rašytoja sako, kad nors ši visus pašiurpinusi istorija ir įpūtė jai kūrybos vėjų, tačiau romanas nėra vien ši istorija. Tai knyga visoms ir visi…

Žvakutė tau ir tau ir man

Vaizdas
Nesu Lietuvoj - neuždegsiu žvakutės ant tavo ir tavo kapo. Bet man Visi Šventieji patinka. Ne mirtim diena alsuoja - ši diena alsuoja gyvenimu. Mirei, išėjai, užgesai - kad ir kaip pavadintum, vis tiek tai nepakeis fakto - negrįši. Nežinau, o ir nesužinosiu, tu visai išnykai, ar tik tavo kūnas numirė, o toks dalykas kaip siela reinkarnavosi/ virto angelu/ tapo nematoma/ iškeliavo į Dangų/ klaidžioja Žemėje/ pateko it į sapnų karalystę... Bet man nesvarbu dabar šitai. Tu gyvas ir tu gyva, kol gyva aš. Taigi, žvakutė, kurią uždegiau ant savo kambario palangės, yra skirta ne tik jums abiems, bet ir man. Dėl to ryšio, kuris rodo mūsų jungtį, net kai tavęs ir tavęs jau nebėra.

InCulto Concerto Grosso

Vaizdas
Mano pirmasis Halovinas. Be kostiumų ir be kaukių, bet jau, galima sakyti, oficialiai "atidarytas". :) O paprasčiau kalbant, tiesiog buvau lietuvių razbaininkų "InCulto" koncerte. :) Teko iki jų koncerto vietos riedėti maždaug tris valandas... Tai erzino, bet nieko - išgyvenau. :) Grįžom kiek greičiau. :)
Šiaip gal nebūčiau čia rašiusi apie šią pramogą, bet pagalvojau, kad gal kam nors bus įdomu mano potyris. :)
Nesu stipri grupės "InCulto" ar tos pačios grupės narių sudarytos kitos grupės "TWNKL" gerbėja, tačiau esu Jurgio Didžiulio asmenybės ir dabar jau grupės trimitininko Lauryno Lapės fanė (:D) ir žinau tikrai, jei jau nori energizuoti save ir savo organizmą, ši grupė - kaip visa išsprendžiantis vaistas :D. Ačiū Sigitai ir Dariui - draugams - padovanojusiems bilietą į "TWNKL" koncertą "Woo" klube, kuriame puikiai atšvenčiau savo 24-uosius, ir ačiū kambariokei, prikalbinusiai vykti į šį "InCulto" koncertą. :) Bu…