Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2011

New Year Resolution

Vaizdas
Šiaip nejausdavau „neužbaigtų darbų“ spaudimo prieš prasidedant prieškalėdiniam maratonui. Bet šiemet kažkodėl pajutau... Tada paklausiau savęs: kodėl? Kodėl jaučiuos kažkuo kažkam nusikaltus, kažką siaubingai įžeidus?.. Kartais iš tiesų norom nenorom pridarome negražių dalykų gyvenime: įskaudiname, įžeidžiame, be reikalo pakeliame balso toną ar kokiu kitu būdu kam nors apkartiname dienas ir galbūt to visai nepastebime. Bet juk ir gražių dalykų galim pridaryti: pakelti nuotaiką, kai net to nesiekiame, ar nuskaidrinti kažkam apniukusį rytą vien pasakydami komplimentą. Paprastai būna veiksmų ir atoveiksmių didesnis ar mažesnis balansas. Tad kodėl šiomis dienomis, šiuo šventiniu laikotarpiu jaučiuos kažkam stipriai, tiesiog neatleistinai nusikaltus, lyg gerieji mano darbai Kalėdų senelio sąraše visai neegzistuotų? Ir va – vieną vakarą aplanko mane apšvieta :): tas žmogus, kurį esu išdavusi jau kurį laiką, ne tik šiuos metus, kurį skriaudžiu labiausiai, kuriam keliu kažkokius iš piršto la…

Drakoniada

Vaizdas
Ir pasitaikyk tu man taip, kad vieną po kito teko žiūrėti animacinius filmus apie drakonus. Prieš pat Drakono metus. Jaukinasi mane jau tas Drakonas savo vardo filmais. :) Abi animacijos skirtingos, bet abi man patikti. :) Antrasis čia minėsimas multikas, spėju, žymiai daugiau susilauktų balsų „už“ iš moralės sergėtojų, vaikų psichologų, gerų knygų mylėtojų būrelių ir teisingą gyvenimo būdą vedančių tėvų. :) Ir nebūtų galima jų dėl to kaltinti. :) Tai – dvi drakonų, kaip tam tikrų būtybių, interpretacijos, bet su tomis pačiomis humaniškomis idėjomis ir tais pačiais pavyzdiniais aukštos moralės principais, o tai ir yra svarbiausia – teikti prasmę. Geriausiai, žinoma, optimistinę. :)
“The Dragon Hunters”. 2009 m. kompanijos „Futuricon“ produktas. Vienas iš režisierių – Arthur Qwak. Kaip jau šį multiką kūrusios įmonės pavadinimas nurodo, animacija yra labai labai futuristinė. :) Nesu būtent tokių – sklandančių ore ilgaausių kiškučių, ugnimi iš bambos šaudančio „triušiškos“ išvaizdos šuns …

Freeman Strikes Again

Vaizdas
Kažin kudie aš taip į angliškus įrašų pavadinimus pastaruoju metu įsikibau?.. :P Tiek to. Laikinai šitą klausimą uždarom. :)
Noriu trumpai išsilieti (:D) apie ką tik perskaitytą knygą, kuri savaitę nedavė ramiai gyventi, normaliai išsimiegoti ir grįžus namo, net nepasidarius vakarinės kavos (taip, ir tokia mano racione yra :D) kristi su ja į lovą. :) Knyga turėjo būti tikrai galinga, jei net kažkaip sugebėdavau nepaisyti savo nuovargio ir versdavau puslapį po puslapio, skyrių po skyriaus. :) Keturi šimtai puslapių mano stipriai mėgstamo Briano Freemano („Immoral“, „the Bone House“, „the Watcher“ etc.) ir jo simpatiškojo detektyvo Jonathono Stride‘o. :) Trileris (man paprasčiausiai – detektyvas :)) „The Burying Place“ (liet. „Laidojimo vieta“). Kai jau pradėjau manyti, jog jau va, po n-tojo romano Freemanas išsisėmė ir pagaliau darosi nuspėjamas – rašytojas mano pasipūtėliškam skaitytojo ego sudavė smūgį: „Tu net NENUTUOKI, kaip aš ketinu pasukti įvykių eigą“. Nuos-ta-bu. :) Ačiū, Bria…

Užleidžiama pozicija

Vaizdas
Nesvarbu, kad ir kiek šiuolaikinė moteris gali būti emancipuota, nepriklausoma, stipri, išsilavinusi ir kiti moteriškos giminės teigiami būdvardžiai, viena bendražmogiška savybė, ypač ryškiai išreikšta, išliks, matyt, per amžius – tai noras būti apgintai. Tad, mano brangūs skaitytojai vyrai, nenusiminkite – jūsų, kaip riterių, era dar nepraėjo ir, regis, nepraeis. :) Visiems patinka turėti sąjungininkų, jaustis palaikomais, vertais būti ginamais, tačiau teko pastebėti, jog tada, kai vyrai būna „kryžminėj kovoj“, geriausiai ką jų širdies draugės gali padaryti – nesikišti, kad ir kaip joms tai padaryti norėtųsi. Tiesioginis konfliktas – išskirtinai berniukų žaidimų kiemas. Pastebėjau, kad vyrai tuomet, kai juos imasi ginti ar dar kaip nors užstoti žavioji būtybė, kada vyksta jų tiesioginis apsižodžiavimas, atsiprašau, konfliktas (:)) su kitu asmeniu, paprastai, tos pačios lyties atstovu, reaguoja gana skausmingai: „negi aš toks lūzeris, jog turi stoti mane ginti, o, moterie?!“ Merginos,…

Special Features

Vaizdas
Ieškau bendraminčių. Rimtai aš čia. Atsiliepkit visi, kam patinka žiūrėti filmo „deleted scenes“ arba „the way of making [pavadinimas]“, arba „director‘s comments“ , arba „finding location“, – žodžiu, visus šiuos dalykus ir dar daugiau, kurie paprastai būna youtube ar filmo DVD skyrelyje „special features“. Atsiliepkit visi ir junkitės į mano ką tik prieš kelias sekundes sumąstytą klubą, pavadinimu „Patinka labiau nei filmas“. :D Na kur kitur pamatysi šimtąkart klaidingai kartojamą tekstą iki kol jis įgauna tinkamą, kino klasikos vertą pavidalą? :) Kur kitur pamatysi, kiek iš tikrųjų režisierius ir aktoriai įdeda savo įnašo, savo juodo darbo, kol filmas išeina toks, koks išeina per paradines duris? Fantastika! Taip sakant, per kančias į žvaigždes – į kino klasikos archyvus. :) Ypač ypačiai patiko filmų „Seven Pounds“ (10/10 :)), lietuviškai, berods, „Septynios sielos“, „Flightplan“ (8/10) su Jodie Foster ir „When Harry Met Sally...“ (7.9/10) su Meg Ryan bei Billy Crystalu „special fea…

„Umpulump“ and Co

Vaizdas
Ir vėl Petrauskaitė apie filmus. :)

„The Blind Side“. Už Leigh Ann Toohy vaidmenį 2009 m. Sandra Bullock gavo „Oskarą“. Aktorė vaidino tikrai gerai, tačiau kažkokio išskirtinio stebuklo, kitoniškumo Bullock vaidybos manieroj nepamačiau. Aktorės „Oskaras“, kaip nutiko ir su J. Roberts „Oskaru“, atrodo tarsi Kino Akademijos padėka už jos visus vaidmenis – daugiametį įnašą į kino pramonę. Labiausiai patiko ir didžiulį įspūdį paliko jauniausio - Jae Head - filmo aktoriaus pasirodymas. Žavingas vaikas. :) Apie ką. Apie turtingą Toohy šeimą, kurie kaip lygiavertį šeimos narį priima benamį juodaodį jaunuolį, priglaudžia jį savo namuose ir padeda atsitiesti kaip asmenybei, visam pasauliui įrodyti, kad yra nekvailas bei atrasti savo – regbio žaidėjo – talentą. Filme yra vietų, kurios supurto: o juk pasauly tikrai nemažai žmonių, kurie ir miršta taip niekad ir neturėję nuosavos lovos... Filmo įtaka man: vėl mąstau apie įvaikinimą.
Beje, žodelis „umpulump“ man įstrigo būtent iš šio filmo, o ne iš …

Say ‘Cheeeeese’

Vaizdas
Nežinau, ar Lietuvoj jau atėjo mada darbe ant stalo gausiai statyti savo šeimos narių nuotraukas, bet čia, Anglijoje, ji jau seniai ir plačiai paplitusi. Vos telpa ant kai kurių bendradarbių darbo stalo visi tie žavūs rėmeliai su visų giminaičių ir artimųjų besišypsančiomis nuotraukomis... Karts nuo karto vis dar nusistebiu: „O taiii.. kur darbo dokumentus dėti, segtuvus, jei jau šitiek nuotraukų ant stalo prikrauta?“ Žinoma, gal kam ir prideda jėgų ištempti sunkią darbo dieną vien žvilgtelėjimas į savo mylimąjį(-ą) ar kokį kitą artimąjį(-ą), bet kažkodėl manau, kad jei jau nuoširdžiai imamasi kokio nors darbo, ypač popierizmo, tai labai retai žvilgtelima į visus tuos besišypsančius rėmelius. :) Čia dažnai aptinkama graži kombinacija ant sienos jau lyg ir nebestebina: per vidurį – futbolo klubo, už kurį sergama, komandos nuotrauka. Dideliu formatu. Iš šonų pakabintos vaikų bei kitų artimųjų nuotraukos. Šiek tiek mažesnio formato. :) Mano kaimynė Ania išvis geriausiai pasakė: „Nesupran…

Keturios valandos su Lazerevu

Vaizdas
Lietuvis kaimynas įbruko du dviejų valandų su trupučiu trukmės cd, kuriuose su savo skaitytojais ir, neabejotinai, fanatikais bendrauja bioenergetikas Sergejus Lazerevas. Paraukiau nosį, nes kaimyno įtikinėjimai, kad „tikrai labai geros paskaitos, ne tokios geros, kaip Lazerevo knygos, tačiau vis tiek labai geros“, įtikinamo poveikio nedavė, bet... viskas baigėsi tuo, kad vieno savaitgalio keturias brangias valandas paaukojau ant blevyzgų lauželio. :D Ir dėl to ant savęs BEVEIK labai pykstu! :D
Prieš kokius penkiolika metų turbūt pusė Lietuvos skaitė Lazerevo „Karmos diagnostiką“. Tėvų bendraamžiai, jeigu kas išdrįsdavo pasakyti neskaitą šio stebuklo, liūdnai papurtydavo galvą, suprask: „Nėr jau tau, žmogau, ateities...“ :) Ir šiaip... Rankinuke, kad bet kur viešoje vietoje galėtum ištraukti, ar ant mašinos sėdynės, bet būtinai matomoj vietoj, nešiotis ar vežiotis Lazerevą buvo PRIVALU. :)
Taigi, dėl ko, po galais, aš žiūrėjau Lazerevo paskaitas? :) Dėl to, kad jis įdomiai kalbėjo apie…

Akademinis rašymas ir Rimos santykis su Salomėja :)

Vaizdas
Ar atpažįstate dainelę?

Scintillate, scintillate globule aurific
Fair would I fathom thy nature specific
Loftily poised in the ether capacious
Strongly resembling a gem carbonaceous
Scintillate, scintillate globule aurific
Fair would I fathom thy nature specific.

Ne? Neatpažįstat? Tai dažnai anglų ir amerikiečių vaikam dainuojama lopšinė „Twinkle, twinkle, little star”. :) Tikrai esat tą lopšinę girdėję kokiame nors filme! :)
Mokiausi akademinio rašymo ir aptikau štai šį pavyzdį, kuo TIKRAI NĖRA akademinis rašymas. :) Idant užsieniečiai nebūtų išgąsdinti vien tuo baisiu baisiu žodžiu „akademinis“ bei nebūtų demotyvuoti mokytis, kalbininkai leido sau iš savęs ir savo akademiškumo pasijuokti. :) Įdomu, kaip skambėtų sumokslintas koks nors Bernardo Brazdžionio arba Salomėjos Nėries eilėraštis?.. „Mėnuo saulę veda, o kas mane ves?..“ „Vienas dangaus kūnas su kitu dangaus kūnu, akivaizdžiai pasitelkus personifikaciją, susisaisto pagal tradicijas. Klausimas iškyla, kas su eilėraščio subjektu (man…

Prisijaukinimai

Vaizdas
Sakoma, kad prie visko priprantama... Ir pati tai ne kartą patyriau. Tikrai, atrodo, PRIE VISKO. Kai priverstinai esu išspiriama iš kokio nors užburto rato, kuriame suktis jau buvau pripratus ir kuris buvo tapęs, nors ir nepelnytai, „saugumo zona“, bei pradedu į tą „išaugtą drabužėlį“ žiūrėti per praeinančių dienų, kurios vis labiau naują, „iššūkio zoną“, daro sava, atstumo, dažniausiai pamatau, kad tikrai – nei taip gerai anam užburtam rate buvo, nei ką... Tiesiog buvau PRIPRATUS kaip tas nelaimingas posakio šuo būti kariama. :) Tačiau yra viena situacija, kuri nesvarbu, kiek kartų kartotųsi, persuka visus mano vidurius, kažką viduje sudrebina ir kelias dienas kaip reikiant verčia jausti „pasaulio neteisybę“, tuštumą, tą skaudžiai plėšiantį kažko nesugrąžinamo pojūtį, yra išsiskyrimas. Ne, niekad prie to nepriprasiu... Tai – kažkas siaubingo. Pats baisiausias siaubo filmas! Mažytė mano mirtis. Kiekvieną kartą. Kaip galima priprasti prie mirties? Kaip galima priprasti prie to, kad net…

Praise Ya Like I Should :)

Vaizdas
O vat ėmiau ir prisiminiau Jazzu bei Leoną Somovą... :) Man labai patinka Justės balsas. Taip pat patinka, kad mes, lietuviai, tokias puikias melodijas sukompiuterizuojam. :) Nu stiprūs mes šokių muzikoj (preliminariai skirstant) ir taškas. :) Galim drąsiai iškėlę galvas dalytis scena su trance, klubinės ir panašių muzikos stilių bei jų atšakų grandais! Neturėjom ir vis dar neturim normalaus popso – mano įsitikinimu, čia jau okupacinės dešimtmečių blokados įtaka, kuri neleido susiformuoti populiariojo žanro lietuviškai dirvai – tik kopijuokliškai estradai su vietiniais dievukais :), bet užtat mūsų klasikos produktai – simfoniniai orkestrai, pianistai, smuikininkai, fleitininkai, operos mokykla yra aukšto lygio. Dabar turim kompiuterių erą. Ir jais mes darbuojamės puikiai! Ypač muzikoj. :)
Grįžtant prie Jazzu ir Leono Somovo... Be to, kad „I‘ll Be Gone“ daina l. vykusi, dar ir KOOOKS!.. <3 :) Visuma labai stipri. Kadangi su manim Youtube'as dabar nenori bendrauti, kas norėsit pr…

Pabučiuok pabučiuok pabučiuok, pareik namo

Vaizdas
Gyvūnai yra poliglotai. Faktas. Gali būti Indijoj, Kinijoj ar Vokietijoj – kalbinamas šuo vizginas uodegą, o glostoma katė murks kaip ir visos kitos pasaulio katės. :) Viską jie supranta, nėra keturkojam neįkandamų kalbų. :) (Labai patinka, kai į tokią mano teoriją kai kurie žmonės reaguoja: „Ne, Rima, gyvūnai žodžių nesupranta, jie į tavo balso vibracijas reaguoja“. Ne! Tikraiii? :D) Žodžiu, pasilieku prie nuomonės, kad murkliai ir amkiai – gabiausi pasaulio poliglotai. :) Bet! Kiekvienoj šaly katinėlis ar šuniukas turi tam tikras atsiliepimo į kvietimą taisykles. Mūsų lietuviškas murklys, nors supras, tačiau apsimes įžeistu, jei Anglijoj jį šauksi „kitty kitty kitty“. Mūsiškiai labiausiai pripažįsta „kac kac kac“. O angliškas ūsuotas demonas susinervinęs tik truktels kelis kartus uodega, jei jam užlietuvinsi „kac kac kac“. :) Su šunimis šiek tiek lengviau – jie netokie išdidūs. :D Tad ir „Come here, boy. That‘s a good boy!” ir “Ateik čia, [vardas]. Šaunuolis!“ šitiem padarėliam nesk…

Negęstanti Legenda

Vaizdas
Kadangi „Nirvana“ man kone šventas reiškinys, „Legenda“ rašau didžiąja. :) Pamačiau JUOS ant viršelio ir neatsispyriau įsimesti į pirkinių krepšį tos savaitės NME. :) Kai pagalvoji... Dvidešimt metų! Jau dvidešimt metų po jų seisminio (l. taiklus NME naudotas būdvardis!) „Nevermind“ išleidimo! Rimtas gimtadienis... :) Ir tiek gerų prisiminimų su jų muzika susiję... :) Pvz., mano laikų „Bix“ baras-naktinis klubas, kuris stipriai prisidėjo prie mano augimo visais aspektais, draugysčių vystimosi ir asmeninio patyrimo, ką reiškia lipti per langą į savo bendrabučio kambarį... :) (Nesėkmingai :D).Vaje vaje kaip smagu prisiminti visa tai... :) Ir net dabar „Nirvana“ suranda man pažįstamų – va kad ir iš Meksikos. :) Nors šios Legendos muzika bei dainų tekstai nėra kvepiantys gėlių žiedais ir amžinu pavasariu ir toli gražu neprimena švelnaus vėjelio pūstelėjimo į skruostą romantiškom saulėlydžio spalvom nusidažiusį vakarą, tačiau ji iki pat dabar prisideda prie kažkieno asmeninio augimo visomi…

Mokytis (pa)tikėti (iš naujo)

Vaizdas
Susidarė šiokia tokia krūvelė knygų, apie kurias dar nerašiau „kompase“, bet parašyti tikrai noriu ir ketinu. :) Tad pradėsiu nuo paskutinės perskaitytos knygos, nes knyga man buvo paskolinta ir ją jau reikia grąžinti teisėtam šeimininkui. :P Wm. Paul Young „Trobelė“ („the Shack“, 2007 m. Vertimas – Loreta Gema Baltaduonė, leidykla „Alma Littera“, 2011 m.). Atsimenu, kai prieš gerus porą metų žurnalo „Tapati“ vyriausioji redaktorė Aušrinė Šečkuvienė ją minėjo ir tvirtino, kad tikrai reikia šią knygą išversti į lietuvių kalbą, o tai sakant Aušrinės akys švytėjo. „Rimta knyga“, – tada pagalvojau. Nors ir ilgokai šis kūrinys ėjo iki lietuvių tautos, jis vis tik atėjo. :) Man iškart patiko „Trobelės“ viršelis – ant jo ir boružės ropoja! O mane boružės, ypač ant knygų viršelių, visada paperka. :D Taigi... Kas, kaip ir apie ką. :) Tai – religinė knyga, nors tekstas yra grožinės literatūros atstovas. Apie vyriškį McKenzie Philipsą (visi tikriniai vardai tekste sulietuvinti), netekusį savo j…

Gastronominiai skirtumai

Vaizdas
Su savo tautybės žmogumi kartais nesusišnekama, tai ką jau kalbėti apie kitatautį... :D Tik gyvendama Anglijoje pradėjau matyti, kokią didžiulę, tiesiog milžinišką, net septynmyliais batais nepamatuojamą įtaką daro kultūra, kurioje augai. O skirtumai ypač taikliai atsiskleidžia per maistą. Maisto kultūra – tai jau čiela meno, tradicijų, požiūrių istorija. Taigi, su kitos tautybės asmeniu galima ne tik nesusikalbėti, bet ir nesusivalgyti... :D Lietuvoje visos šeimos taip pat turi net po kelis maisto gamybos ar patiekalų receptų variantus, bet, pavyzdžiui, bulvė bet kokiam Lietuvos kampeliui yra BULVĖ, o juoda duona, nesvarbu mėgstama ar ne, valgoma ar ne, yra DUONA. :) Čia mūsų juodoji kvapnioji anglams, Zambijos atstovams ir italams pavirsta „pyragu“. O va man Anglijoje paragauta „soda bread“ yra tikrų tikriausias pyragas, nors britams – duona, nors tu ką. :) Ir jų „brown bread“ man yra tiesiog BATONAS, tik tamsesnis už „white bread“. :) Taip pat jų tas keistas malonumas derinti konse…

Nusižiūrėta nuo Milgintos ;)

Vaizdas
SAULĖLEIDIS

ne taip man Dieve apšvietei rankas
ant jų nei dulkė nei vėlė išvargus nenutūps
vienišiaus riksmas pratisas skardus
pro švelniai rytuose jau mėlstančias šakas
tu taip man Dieve apšvietei rankas

D. Kajokas


Kaiii gerai, kad yra tokių poetų kaip Donaldas Kajokas. Pasaulis su juo kažkaip... teisingas atrodo. :)

P. S. Nežinantiems: Milginta - mano brangi ir mylima draugė. Ir tegyvuoja mūsų draugystė, sese! :P :)

Dream a Winter Dream

Vaizdas
Kelias naktis iš eilės sapnavau žiemą. Sapnininkas tvirtina, kad tokiu atveju – liga sapnuojančiojo tyko už artimiausio kampo. Paprastai visą laiką ši pranašystė man pildosi. :) Ypač, jei žiema sapne būna izoliuota mišku. Bet šįkart, manau, išimtis. Nes miegodavau prie atviro lango, o už lango tuo metu gan šiurpiai lydavo. :D O ir liga – peršalimas – jau buvo be penkių minučių nuo manęs pasitraukusi (tfu tfu tfu). :) Ne. Šįkart sapnuoju žiemą, nes darbe jau pakabintas pasirinktinis meniu Christmas Parčiui ir iki rugsėjo 27 d. privalu patvirtinti savo (ne)dalyvavimą. Ir norom nenorom vienai dienai į mano vidų ryškiai įlipo kalėdinė dvasia, su savo visais džinglbelsais, nuoširdaus gerumo kupinomis rieškučiomis bei šypsenomis ir netgi, regis, prie vienų durų mačiau eglės spyglių. :) (Ne, nieks nemirė ir eglišakių nebuvo padėta – vaidenosi man . :D) O darbe kelias valandas niūniavau Andy Williamso „It‘s The Most Wonderful Time Of The Year“, Judy Garland „Have Yourself A Merry Little Chris…

Pamąstymui...

Vaizdas
Neįsivaizduoju, kaip čia tai traktuoti... Seksistinis pareiškimas? Ar šiaip?.. Kažkas kito? Žinoma, visi gali turėti savo nuomonę... Bet kai žmogus yra išsilavinęs ir lygtai bando būti džentelmenu... Žodžiu, vienas vyriškis, su kuriuo kartais visai smagu pasivažinėti skirtingų nuomonių diskusiniais kalneliais, vienąkart, per pašnekesį apie Europos ekonominę politiką, nušoko prie moterų – apskritai kaip lyties, ir pasakė, kad, cituoju: „Moteris negali būti ir graži, ir protinga. Visada būna tik arba viena, arba kita“. Žinau, kad dauguma vyrų vis dar taip galvoja, bet kai tai pasakoma tiesiai į akis ir dar moteriai... Pasimečiau. Dar taip juokais viską bandžiau nuleisti, nes bergždžias reikalas šitą vyrą bandyti pavergti argumentais – jei ką įsikala į galvą, tai neperkalbėsi: „Ot ačiū! Tai kaip dabar man jaustis?“ O jis: „Tai palauk, Rimute, aš nesakau, kad tu neprotinga...“ (Tad kaip čia išeina? Dėl manęs gali priimti savo teiginiui tarpinį variantą? :D) O aš, tokia visa iš pat ryto su…

Susipažįstant su Sandra Bernotaite...

Vaizdas
Liepos mėnesio „Laimos“ žurnale yra interviu su be galo be krašto įdomiu žmogumi – menininke Sandra Bernotaite, šiuo metu gyvenančia Australijoje. Jau esu užsikepusi perskaityti jos „Gaisrą“. :) Paskutinis interviu klausimas bei S. Bernotaitės atsakymas į jį suskambino mano dūšios varpus – viskas labai pažįstama. Kone identiška. Ypač paskutinis sakinys. Nu tiksliai!!!

Ar lengva pritapti Australijoje?
Nelabai. Australai išoriškai labai malonūs žmonės, bet viskas tuo ir pasibaigia. Vyrauja tokia „small-talk“ kultūra. Daug kas iš ten gyvenančių europiečių ilgisi gilesnio bendravimo. Mano geriausi draugai – kroatė, japonė, keli vietos lietuviai. Neturiu daug draugų, nes nuolat sėdžiu viena ir rašau. Kartais, kai dirbu, apskritai dingstu porai savaičių, mėnesiui. Todėl į parduotuvę pradėjau eiti pagal grafiką, perku nedideliais kiekiais, kad viena sėdėdama visai neišprotėčiau. Nes kuo giliau nusėdi į save, tuo ten darosi patogiau.

Štai taip. :)

http://grafomanija.com/

Gero detektyvo žudymas

Vaizdas
Jau pradėjo atsibosti... Paimu į rankas detektyvinį romaną ir jau beveik žinau kas bus: personažai pateks į daugiau ar mažiau izoliuotą vietą, kurioje nėra mobiliojo ar internetinio ryšio, pvz., vienų mobilieji telefonai per užmaršumą bus palikti namuose, kitų – pamesti, o dar kitų mobiliukų baterijos nusėdusios. Kaip tyčia izoliuotoje vietoje prasidės audra/škvalas/pūga/suges automobilis/bus pakeisti traukinių tvarkaraščiai ir jie neatvyks numatytu laiku, o knygos siužete dažniausias kulminacinis veiksmo laikas visada būna naktis. Kodėl rašytojai, norėdami į detektyvinį romaną įnešti šiokių tokių anglų vadinamų „goosebumps“ (liet. būtų „žąsies oda“, bet, man regis, čia geriausiai tinka versti kaip „šiurpuliukai“ :)) vis dažniau personažus įgrūda į tokią vietą, kurioje nėra pažangių technologijų? Ar tai reiškia, kad naujausios technologijos žudo gerą siužetą, ar tiesiog dauguma detektyvų rašytojų aptingo kurti ką nors sudėtingesnio, mįslingesnio?.. Pvz., Brianas Freemanas taip pat sav…

Ko būtų norėjusi Amy?

Vaizdas
Neatsilieku nuo visos medijos ir turbūt beveik visų Anglijos tinklaraštininkų ir taip pat rašau apie a. a. Amy Winehouse. Tikrai plačiai žinome apie jos problemas dėl narkotikų ir alkoholio. Ne ką menkiau žiniasklaida nušvietė ir jos gyvenimą su tuometiniu sutuoktiniu Blake Fielder-Civil. Rodos, viską apie atlikėją žinojome. Tačiau ar tikrai? Tikrai tikrai?.. Gal nuolat apie dainininkę žiniasklaidos priemonių pumpuojama kone priverstinė informacija daugeliui sukūrė iliuziją, kad Amy buvo VISŲ draugė. Ypač tų, kurie pripažįsta savo žalingas nuodėmes ir didžiuodamiesi toliau jas daro, bet save laiko ne priklausomais nuo kvaišalų, o tiesiog „subkultūros atstovais“. Prie atlikėjos namo Camdene, viename Londono rajonų, po atlikėjos mirties skendėjo gėlės. Ir cigarečių pakeliai. Ir degtinės buteliai. „Amy būtų norėjusi, kad būtent taip paminėtume jos mirtį“, - tvirtino ne vienas velionės gerbėjas. Iš pradžių žiniasklaida į tai žiūrėjo atlaidžiai (dėl šio keistoko reiškinio nė vieno aštresni…

Patarlės ir posakiai

Vaizdas
Daug gražių patarlių, posakių, priežodžių yra lietuvių folklore, pavyzdžiui, „Ne aš kaltas – aplinka kalta“. :D Gerai, gerai... Baigiam juokus :). Svarbiausia, kad patarlės ir posakiai paprastai būna labai taiklūs! Iš lietuvių liaudies (arba bet kokios kitos liaudies) išminties lobyno laisvai galima pasirinkti ir pritaikyti sau patarlę, ar iš sentencijų jūros išžvejoti pasirinktą posakį bet kokiai situacijai! Pastaruoju metu mano einamiausi posakiai yra: „Dievulis – ne piemuo“ (Ačiū Audrai už priminimą ;)), „Šunys loja, karavanas eina“ (ačiū arabams :D), „Gimęs su marškinėliais“ (ne apie save aš taip, savaime suprantama :D), „Kuo pats kvepia, tuo ir kitą tepa“ (labai kulinarinė patarlė, ane? :P). Yra ir tokių posakių, kurie girdimi mano aplinkoje dažnai, ale nu... neina man su jais sutikti. Ne šiuo periodu. :D „Kas nedirba – tas nevalgo“ ir „kas nerizikuoja – negeria šampano“. Oi, klysta šie posakiai!!! :) Ypač pirmuoju atveju, dažnai čia pasitaiko, jog nedirbantys valgo kur kas skals…

Atsiimti dovaną

Vaizdas
Jeigu sakoma, kad tikėjimas (Dievą, Jahvę, Kristų, Kitus Dievus, Deives, Reinkarnaciją) – dovana, ar gali būti taip, kad ta dovana vieną dieną gali būti atsiimta? Nes, nors ir negražus gestas :), bet dovanos juk kartais atsiimamos...

Uogienė + Ecstasy + Nesuprantamas = INXS :)

Vaizdas
Rimčiau į australus INXS pažvelgiau, kai dovanų gavau jų „gyvai“ dar su a. a. Michaelu Hutchence‘u įrašytą albumą „Live, Baby, Live“. Yeah, baby, yeah! :D Nevardinsiu tų devynių galybių jiems priskiriamų muzikos stilių, tik prisijungsiu prie tos daugumos, kuri tvirtina, jog INXS – neveltui taip melomanų mėgstama muzikos grupė. :)
Nustebino INXS pavadinimo kilmė. Cituojam :): "I saw a commercial for a brand of jam called IXL. Their ad featured a guy who said, 'I excel in all I do.' I'd recently seen the English band XTC when they toured Australia, and I loved their name: XTC – Ecstasy. In that moment, I put all those thoughts together. The name needed to be letters, but make a word. I put the IXL jam commercial together with XTC and the concept of a band that was inaccessible and I had it: INXS”- Gary Morrisas, INXS vadybininkas, grupės pavadinimo krikštatėvis. :) Trumpai drūtai grupės pavadinimo kilmės istorija daugiau ar mažiau lietuviškai išversta ir paaiškinta pavad…

Laukimai

Vaizdas
Skamba kaip „likimai“. :) Gražus žodis... Laisvai galintis virsti ir gėla su siaubingos, tačiau beveik herojiškos nevilties priemaiša, ir daug žadančia viltimi, apeliuojančia į happyendą.
Man tikrai patinka oro uostai. Stotys, kuriomis zuja tarpkontinentiniai traukiniai, irgi patinka. Ir pati kelionė kartais patinka – net nesinori, kad ji baigtųsi. Į oro uostą stengiuosi atvykti gerokai prieš skrydį, idant galėčiau tyrinėti: žmones, situacijas, baimes, lūkesčius, lagaminų madas. :) Nekuriu, kaip kai kurie, nežinomiems asmenims biografijų: ką jie veikia, kuo dirba, kur gyvena, kur keliauja. Tiek įdomių dalykų galima perskaityti paties žmogaus veide, gestuose, kūno kalboje!.. O dar jei susipažįsti su kuo nors tokiu pat – laukiančiu!.. Vienas tuometinis pažįstamas po ilgos, kartu leistos nakties apsnigtame Stanstede, pasakė: „Tik pagalvok! Niekur kitur neturėtumėm tokios istorijos – tik oro uoste. Galiu lažintis, kad traukiny nebūtumėm susitikę.“ O gal būtume? Ką gali žinoti?.. Tada taip…

Filmai keliais sakiniais

Vaizdas
Nors man ir labai sunku įsitekti tik keliuose sakiniuose, tačiau pabandysiu :D. Yra filmų, kurie mano žiūrėti, bet „kompase“ dėl laiko, ūpo, noro, ko nors pan. stokos neaprašyti. :) Ir suprantu kuo puikiausiai, kad vasara – ne visai tas sezonas, kuris įtaigiai kviečia pažiūrėti kokį nors rimtą filmą, bet lai būna šie aprašymai šioks toks gidas rudenio rimties filmams. :) Tad dabar trumpai apie juos.

„This Is England“. Garso takelis – 10/10. Režisieriaus, deja, nepamenu, bet filmas grįstas jo išgyvenimais. Filme puikiai pagrindinį vaidmenį atlieka režisieriaus, spėju, sūnus (jiedu turi tą pačią pavardę). Filmas kelerių metų senumo, tačiau aktualus iki pat šiol. 1984 m. Anglija. Žiaurūs rasizmo proveržiai ir lygiosios tarp atsidavimo, draugystės, užuojautos bei niekingumo, sadizmo, stipraus žmogiško prisirišimo ir žeminimo. Ar tikrai visi nusipelnėm teisės į antrą šansą?
Įvertinimas: 10/10

„Milk“. Filmas, pelnęs aktoriui Seanui Pennui dar vieną „Oskarą“. Verta pasižiūrėti dėl savišvietos i…

Vasaros skaitiniai. Pranūziškas flirtas :)

Vaizdas
Va čia tai tikrai vasaros skaitinys! :D Nemirtinga savo šarmingais, charizmatiškais ir koketiškai žaviais kūriniais Francoise Sagan ir jos pačios labai vertinamas romanas "Angelas sargas" ("Tyto Alba", 2007 m., iš pranc. kalbos vertė Vita Malinauskienė). Knyga tokia plonutė (skaniai suvalgomi 93 psl.), jog suabejoji, ar čia tikrai romanas. :) Bet visos sudedamosios romano dalys tikrai yra, tad tai - neabejotinai romanas. Žavus prancūziškas meilės trikampis, su vidutinio amžiaus profesinės karjeros pasiekusia Doroti Seimur, kurios gyvenime - Holivudas, vyrai, viskis ir scenarijai. :) Ir vienas gerokai jaunesnis gerbėjas, kuris Doroti pamilsta ir tampa jos garbės, laimės, ramybės angelu sargu. :) Aplink Doroti pradeda netikėtai mirti ją kada nors įskaudinę žmonės ir scenaristei pradeda dėliotis visi taškai ant i. Ir kaip įdomu - Doroti kaip niekad gyvenime jaučiasi saugi su ją fanatiškai įsimylėjusiu žudiku Luisu. :) Pacituoti ką nors, kad matytųsi knygos lengvumas i…

Dinozauras prie lovos

Vaizdas
Pabudau, kai saulė jau gerokai plieskė man į veidą. Pirmas mane pasitikęs vaizdas, o po to ir pirma sekusi mintis vos atmerkus akis buvo "dinozauras". :D Pūkuotas, pilkas, tačiau... dinozauras. Rex Lambertum. :D Net kilimėlis prie mano lovos pasirodė per mažas tam kudlų kaltūnui :D. Pagalvojau, kad pasaulis nesikeičia. Nuo gimtų vietų iš esmės niekada nepabėgsi, nuo savo pašaukimo bei tikrų meilių - irgi, stumbrai Lietuvos giriose prisikėlė iš naujo, močiutės gamintos uogienės ir konservuoti agurkėliai vėl tampa labiau vertinami negu parduotuviniai, galvos skausmą siūloma geriau gydytis natūraliomis priemonėmis ir užmiršti citramoną, o ir dinozaurai niekada neišnyksta. :) Maniškis dino pūkuotas ir švelnus, su charakteriu ir tikrai gigantiškas :D. O paprastai dinozaurai Žemėje - žmonių planetoje - ir turi žmonių pavidalą. :) Juk ir aš kai kuriais atžvilgiais, vaje, kokia dinozaurė! :) Primityviai gigantiškos mintys, kurios lyg ir turėtų jau po truputėlį kraustytis "už va…

Vasaros skaitiniai. Siaubo dievukas

Vaizdas
Tiesą sakant, noras pasinerti į "vasaros skaitinius" mane gali ištikti bet kuriuo metų laiku. :) Man "vasaros skaitiniai" - tai įtempto mąstymo nereikalaujančios, pakankamai greitai suskaitomos, žadinančios įvairias, tačiau visada stiprių skalių emocijas, knygos. :) Mano tikros vasaros tikri skaitiniai prasidėjo siaubo meistro Stepheno Kingo 2008 m. "Duma Key". Klausimas: kodėl dabar taip populiaru leisti knygas-plytas? 583 psl., pvz.? Knygą YPAČ sunku rankose nulaikyti, kai ji eina į pabaigą. :) Jau nekalbu, kad tiekos puslapių knyga užima nemažai vietos rankinėje, knygų lentynoje ir pan. Taigi, "Duma Key" savo dydžiu tikrai netinka "vasaros skaitiniams" :), bet žadinti mano baimes - kaip tik. :) Taip, man labai patinka, kai literatūra man žadina ir šiurpuliukus. :) O Kingą kaip rašytoją-siaubo meistrą vertinu. :)
Kam nepatinka fantastinis siaubas (mano išmislytas terminas :P), tas galit šio įrašo toliau nebeskaityti. :) Kingas - visiš…

Suanglėjusios afrikietės :)

Vaizdas
Baiginėjau atsakyti į laišką draugei, šiuo metu gyvenančiai Italijoje, kuriame vyravo gyvenimo kaip stebuklo tema. Mano laiškas, turbūt pačio Rimuko nuovargio veikiamas, neskambėjo labai džiugiai, bet... Taip sakant, jei rašai apie stebuklus, vieno gali laukt prie savo slenksčio. :) Arba palangės – galima ir taip šiuo atveju pasakyti. :) Pro kambario langą pradėjo sklisti itin šaižus garsas, aiškiai leidžiamas iš kažkokio paukščio gerklės – dar neteko tokio šaižaus girdėti. Nuėjau pažiūrėti prie praverto lango kas čia per paukščių kivirčas ir dėl ko (tik taip tą rėkimą galėjau įvardinti) ir vos aparpuolio negavau – pro mano akis praskrido... žalia papūga ilga uodega ir kumpu raudonu snapu! Apstulbusi apsidairiau – regis, į vieną medį, nutūpę namų stogus, nemirksėdami žiūrėjo, kaip man susidarė įspūdis, visa ornitofauna: šarkos, kurių Anglijoje ant kiekvieno kampo po kelias, pora kirų, ir didieji karveliai. Neįtikėtinas reginys – visi paukščiai spokso viena kryptim – į vieną kaimynų ob…