Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Vasario, 2011

Nuogirdos apie žmogaus teises :)

Vaizdas
Rodytųsi, netinka šypsena prie temos apie prostituciją, bet šis įrašas bus labiau iš komiškosios, negu iš tragiškosios pusės. :)
Viskas prasidėjo dar prieš man įsliūkinant į vieną kavinukę. Priešais mane, vos keliasdešimt centimetrų atstumu, ėjo užsieniečių pora. Mergina, ryškių tamsių bruožų, kalbanti angliškai su slavišku akcentu, ir vyrukas, taip pat tamsus, kurį priskirčiau indusų arba Balkanų rasei :). Mergina su ašaromis akyse priekaištavo vyriškiui „kaip tu galėjai paimti mano pasą? Aš noriu grįžti į gimtinę, o dėl tavęs šito padaryti negaliu“. Tada mano ir šios poros keliai lyg ir išsiskyrė. Aš pasukau kavinukės link. Kažkur krūtinėje maudė, kad, va, koks niekšas vaikinas – savo panelę šitaip prirakinti prie savęs! O, kokia aš šventai naivi, kaip vėliau paaiškėjo! :D Ta besikandžiojanti porelė po kiek laiko taip pat užsuko į kavinę. Jis jai nupirko kavos, pavalgyti, ji tik nešėsi viską su padėklėliu prie stalo ir nenutrūkstamai vaikinui priekaištavo. Ir – pasitaikyk taip! – jie…

Kada prasideda ir baigiasi aklumas?

Vaizdas
José Saramago (g. 1922 m.) – portugalų rašytojas, poetas, dramaturgas, eseistas – žodžiu, literatas „kaip reikiant“ :), 1998 m. už savo romaną „Aklumas“ pelnęs „Nobelį“.
Ilgai jūsų nekankinsiu, iškart pasakysiu, kad visai patiko šį romaną skaityti. :) Rašytojo kalba gan neįprasta – jo stilius neturi jokių kitų skyrybos ženklų, apart tašką ir kablelį. Knygos antrajame viršelyje buvo gąsdinama, kad tai gali sudaryti keblumų skaitant, tačiau tų keblumų bent jau aš išvengiau. :) Visai įdomu skaityti būtent taip parašytą kūrinį. Tiesa, nežinau, ar nepabostų skaityti taip sukurptą kokį trečią Saramago romaną. Rašytojas, jei tikėsime pateikta informacija :), „kiekviename romane <...> pasitelkia kokią nors fantastinę prielaidą, alegorine forma perteikia istorinius arba šių dienų įvykius“. „Aklumas“ „sukonstruotas“ tuo pačiu principu: kažkuriam dideliame Europos mieste prasideda masinis aklumas, kaip kokia užkrečiama liga, nesirenkanti aukų pagal jų nuopelnus. Aklumo epidemija yra tik pr…

Visiškas marokas

Vaizdas
Viename „Waterstone‘s“ – didžiausio Didžiojoje Britanijoje knygynų tinklo – knygyne aptikau albumą, pavadinimu „All European capitals“. „Jei „all“, - pagalvojau, - „vadinasi, turėtų būti įtrauktas ir Vilnius“. Su užsidegimu puoliau ieškoti savo sostinės. Bandžiau iš pradžių ieškoti pagal abėcėlę, bet greit supratau, kad ne taip sostinės surūšiuotos. Kadangi jokių paaiškinimų, kaip ieškoti ir kokia tvarka sostinės suskirstytos, nebuvo, po kelių bandymų ieškoti Vilniaus, aptikau Taliną, po to ir Rygą – diena nušvito. :) Supratau, kad paskutinė Pabaltijo sostinė jau netoli. Atsiverčiu Vilnių. Dviejuose mūsų sostinei skirtuose lapuose radau mažą Užupio „Galeros“ nuotrauką ir dar vieną mažą – Trakų pilies. (Sostinė?) O į bendrą didžiulę sostinės nuotrauką buvo sukrauta VISKAS :D. Dar draugę pasikviečiau, kad išsiaiškintume, kur čia ta tokia baisiai raudonais stogais „Šv. Motinos“ bažnyčia šalia „Europos“ prekybos centro... Tada pamatėm, kad ir patys Konstitucijos prospekto dangoraižiai kaž…

Santykiai per atstumą

Vaizdas
Žiūrėjau Nanettės Burstein neseniai sukurtą romantinę komediją „Going the distance“ (lietuviškai gal „Meilė per atstumą“?) su Drew Barrymore ir Justinu Longu. Nė truputėlio nebūtina būti šių dviejų aktorių gerbėju, kad komedija prajuokintų ir paliktų signalizuojančią viltį, kad „mylint, viskas įmanoma“. :) Galbūt tai vienas iš tų filmų, kuriuos čia pažiūrėjai – čia pamiršai, bet vis tiek labai pozityvus. :) O Justino Longo vaidinamo personažo draugeliai – kurių vieną, beje, įkūnija aktorius gražia lietuviška pavarde, Sudeikis – tokie draugai, kurių ir pati savo kompanijoje visai norėčiau. :D Taigi... Žiūriu aš tą filmą n-tąjį kartą (na, norėjosi kažko labai linksmo ilgą laiką :D) ir pagaunu save mąstant, kad dabar mano visi ryšiai irgi, galima sakyti, yra per atstumą. Tik aš į tai žvelgiau truputėlį iš kito kampo. Mano draugai, su kuriais driekiasi neišbrendamos sms sąskaitos ir elektroninių laiškų rulonai :D, yra Lietuvoje. Mano namai yra Lietuvoje. Mano svajonės yra palikusios Lietu…

Kodėl aš?

Vaizdas
Kas. 2009 m. daugybę apdovanojimų ir dar daugiau nominacijų susišlavęs amerikiečių vaidybinis filmas „Precious“, pagal Sapphire romaną „Push“. Gaila, kad lietuviškai filmo pavadinimas netenka to nekaltai gražaus ir gal, žiūrint tam tikru rakursu, nepiktai ironiško skambesio – „Meilutė“.
Apie ką. Apie juodaodę šešiolikmetę Claireece Precious Jones (akt. Gabourney Sidibe), vadinamą tiesiog Precious, kuri niekaip neišlipa iš žemesniųjų klasių (I-IV klasės) kurso, vos paskaitančią, turinčią didžiulį viršsvorį ir besilaukiančią savo antrojo vaikelio. Kai jos mokyklos direktorė pradeda įtarti, kad Precious namuose kažkas stipriai negerai, žiūrovas nukeliamas į merginos namus. Namai – pragarai, sakoma, be namų, bent jau šios merginos atveju, tikrai geriau. Fantastiškai MO‘Nique (apdovanotos „Oskaru“ už antraplanį vaidmenį) suvaidinta Precious motina Mary, daro savo dukrai gyvenimą nepakeliamą. Precious mušama, engiama ir kartais seksualiai išnaudojama savo motinos. Vienintelis merginos išsig…

Pilkas lietuviškas cepelinas? Puiku! Didžiuojuosi!

Vaizdas
Pirmiausia, nerašau žodžio „cepelinas“ kursyvu, nes ko čia jį versti „didžkukuliu“, jei kokie 99.99 % lietuvių šeimų šitą gaminį vis tiek vadina „cepelinu“? Užsispyrėliai! :) Antriausia ir paskutiniausia, rašau šį įrašą, nes supykdė viena lietuvė. Pamačiusi kažkur fb platybėse mūsų darbo Christmas Party nuotraukas pareiškė: „Jau kaip atrodėt! Nu va, aišku, kaip pažinsi kaimą“. Gerai, dėl skonio nesiginčijama, bet atrodyti taip neskoningai, kaip grynakraujės anglės, nenoriu IR negaliu - iš pagarbos sau ir savo kūnui! Jei klausimas kam iškils: „O KAIP atrodo tipinės anglės, kad jų apsirengimą taip it kokia Petruškevičė (:D) leidi sau kritikuoti?“ OI! Mielieji!!!!!!!! Matėt tą Björk nuotrauką, kur ji atvykusi į Oskarų teikimo vakarą su gulbės imitacija vietoj suknelės? Tai panašiai anglės apsirėdo... Björk palyginus dar kaip karalienė iš pasakų atrodo!.. Beje, man visai toks jos įvaizdis patiko. :P Tipinės vidurinės klasės anglės NIEKO nežino apie spalvų derinimą, tinkamą apsirengimo ko…

Sibiro baletas

Vaizdas
Kam perskaičius pavadinimą dabar prieš akis kyla nelaimingi, perbalę, truputėlį išsigandę Sibiro tremtinių veidai, užfiksuoti senutėlėse nuotraukose, tai papurtykite galvas ir iškedenkite tokias mintis lauk, nes šiame įraše kalbėsiu apie dabartinį – Nacionalinį Sibiro baletą. :)
Perskaičius reklamą apie atvykstantį „National Ballet of Russia and Orchestra of Siberia“ su P. Čaikovskio „Spragtuku“, pradėjau spirgėti kartu su keliomis savo bendradarbėmis: „Rusų baletas!.. „Spragtukas“!“ Mane dar stipriai veikė sentimentai, nes „Spragtukas“ – pirmasis mano matytas baletas, o pirmasis CD, kurį nusipirkau, buvo P. Čaikovskio muzika baletams. Nedvejojau, pirkau bilietą ir, dar likus dviem savaitėm iki renginio, jau plojau rankomis.
Kai atvykom į New Wimbledon Theatre, iškart turėjau suprasti, kad kažkas čia ne to. Visų pirma, teatras neturėjo rūbinės! Sėdėjom su paltais, kas, mačiau, kailinius ant kelių laikėsi. Antra, į salę buvo galima atsinešti čipsų, alaus ar dar ko stipresnio ar tiesiog …

Aš ČIA esu vienišas

Vaizdas
Arba „vieniša“ – priklauso nuo to, kokia lytis tai sako. :) Žinoma, jeigu išvis apie tai pasisuka kalba, ir jeigu išvis norima apie tai kalbėti. :) Taip žmogus įvardija savo statusą: single, married, separated, widow(-er). Bet Anglijoje yra tokia nauja statuso kategorija, kuri suteikia visą informaciją per daug net nebandant klausinėti – „I am single HERE“. Žmonės, kurie pateikia apie save tokią informaciją, paprastai būna atvykėliai iš Juodojo žemyno, kartais indai. Be žodžių, tačiau veiksmais taip savo statusą neretai nurodo ir lietuviai ar kiti emigrantai iš Pabaltijo. :) ČIA esu vienišas. O ten... TEN, bet tik TEN yra šeima: oficiali žmona ir pora vaikučių (jei pilietis, su kuriuo kalbatės yra iš Afrikos žemyno, tai tada paprastai jo šeimoje jau krykštauja kaip minimum keturi pabiručiai :) ), bet ČIA... ČIA viskas kitaip. Jei čia neturi šeimos, tai kodėl apsimetinėti, kad esi vedęs arba ištekėjusi? Kiek daug pavyzdžių, kai žmonės ČIA gyvena dvigubą (kartais ir trigubą – pagal por…

Netikėtai pamačiau - KT Tunstall

Vaizdas
Kaip gerai, kai būva tokių puikių bendradarbių kaip Karen! Čiupt už rankos - ir tempiasi į gyvos muzikos laidos filmavimą. :) Dar geriau, kai ta puikioji bendradarbė Karen yra VIP klientė vat tokiuose visokiuose reikaluose :D. Už užrakintų metalinių vartų prie ne pagal funkcijas pritaikytoje bažnyčioje, kur įsikūrusi viena iš Sky kanalo studijų, patrypčiojom tik dvi valandas ir įėjom į vidų. Kiti šimtas, jei ne daugiau, žmonių liko žiūrėti į vidinį kiemą liūdnom akim per tuos pačius metalinius vartus... O globalinį skausmą aš jaučiu. Žiūrėjau į tuos varguolius, kaip žymusis "Mėslitos" direktorius pasakytų, ir nepaprastai jų gailėjau, pamiršdama pagailėti ir savo nušalusių kojų pirštų. Laidos filmavimas kaip ir buvo planuota truko iki 10 vakaro, automatiškai sulaukė žiūrovų paburnojimo: "tai kokio velnio mes čia nuo šešių šąlam?" Bet nepaisant visokių makabriškų situacijų ir tikrai juokingų scenelių, manau, beveik visi liko patenkinti. :) Nes. Mes. Pamatėm. KT Tunst…

Iš rašytojų giminės - Karin Alvtegen

Vaizdas
Švedų rašytoja Karin Alvtegen dažnai nukenčia pavadinama kitu - Karen - vardu :), tačiau tai niekis, palyginus su tuo, kad ji nuolat ir turbūt jau visada liks lyginama su savo teta - žymiaja vaikų literatūros atstove Astrida Lindgren. Nors Karin nė nebando nuginčyti savo giminystės ryšio su Astrida Lindgren ir kažkur minėjo, kad netgi didžiuojasi, jog jos rašytojos talentas lyginamas su Lindgren kūrybos talentu, tačiau ar tikrai džiugu visąlaik būti tarytum kažkieno šešėlyje? Tačiau Karin Alvtegen neturėtų būti niekieno šešėlyje - ji iš tiesų gabi rašymui, o jos detektyviniai romanai nė kiek nepanašūs į istorijas, skirtas vaikų auditorijai.
Mano viena patikima knygų pardavėja, prisidengdama šūkiu "du už vieno kainą", įsiūlė man šios man dar negirdėtos rašytojos dvi knygas - "Gėda" bei "Išdavystė". :) "Gėda" tapo pirmąja šiais metais mano perskaityta knyga. :) Tuo tikrai džiaugiuosi. :) Jei pirmoji metų literatūra - gera literatūra, tai mano opti…

Veidas, kuris kartais verkia bei šypsosi

Vaizdas
"Kolkecionierė". Šis lietuvių režisierės Kristino Buožytės 2008 m. filmas seniai dūlėjo mano hard disce. :D Bandžiau jį kelis kartus žiūrėti, bet vis kažkaip... Kažko pritrūkdavo. :) Gal ūpo ir kantrybės žiūrėti dar vieną lietuvių kūrybos filmą. :) Visa laimė, kad neseniai pasirodęs Giedrės Beinoriūtės "Balkonas" ir pastarasis, K. Buožytės "Kolekcionierė", man, galima sakyti, grąžino tikėjimą lietuvišku vaidybiniu kinu. :) Hip Hip VALIO! :D
Apie ką. Apie logopedę Gailę (Gabija Jaraminaitė, geriau žinoma Ryškuvienės pavarde :)), kuri nustoja jausti. Filmas lyg ir siūlo idėją, kad jauną moterį taip stipriai paveikia tėvo mirtis, tačiau, mano diletantišku supratimu, psichologinės priežastys turi slypėti kur kas giliau. :P Taigi, Gailė nustoja jausti bet ką ir užsideda šaltą veidą, neišspaudžiantį nė menkiausios šypsenos. O ledinis Gailės žvilgsnis laisviausiai gali ir žmogų nužudyti. :) Moteris susipažįsta su montuotojumi (jis filme taip ir neįvardijamas), …