Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Balandžio, 2011

Dantis už dantį? :)

Vaizdas
Dabar nuskambėsiu turbūt kaip visai kokia farikt :D, bet rizikuoju: paprastai, kai pametu vieną kurį nors auskarą, mano gyvenime nutinka kažkas labai labai gero ar smagaus. :) Kad ir kaip būna gaila auskaro, bet su nekantrumu pradedu laukti, ką šis auskaro netekimas iššauks – koks čia džiaugsmas mane aplankys? :D Dabar dar perskaičiau straipsnį apie amuletus ir talismanus ir radau pasiteisinimą dėl džiugesio laukimo pametus kokį nors brangų daiktą – netekus asmenybės energijos prisigėrusio, prie tos asmenybės prisirišusio daikto, tarsi atiduodama duoklė artėjusiai nelaimei, todėl nelaimė mus aplenkia (kad ir laikinai :P), ir mus užklumpa netikėtos, tačiau labai lauktos laimės akimirkos. :D Taigi, nežinau, ar galiu auskarus, kitus papuošalus ar šiaip man reikšmingus daiktus vadinti talismanais ar amuletais, bet poros savaičių pametimo rezultatai tokie: pamestas nuo n-tos klasės turėtas tušinukas, padovanotas už kažkokį laimėjimą kažkokiam konkurse, pamestas man labai patikęs žaliai žvi…

Visa tiesa apie Londoną

Vaizdas
Iš vieno interviu su pradedančiąja rašytoja Gabija Grušaite, romano „Neišsipildymas“ autore: „[Londonas] – savęs ieškančių jaunų žmonių miestas, jėgos, idėjų ir nevilties koncentracija. Tai ta vieta, kur nedaugelis gimsta ir miršta: žmonės čia atvažiuoja maždaug aštuoniolikos ir išvažiuoja kokių 45-erių. Niekas nenori ten senti ir niekas nenori ten augti“. Čia, mano nuomone, pačią taikliausią, kada nors pasakytą citatą apie Anglijos sostinę, ir baigsiu. Labai svarbu tai, kad cituojamame sakinyje paminėta ir „neviltis“ – nevisi gi gali užkariauti pasaulį. O nevisi ir nori. :) Tad nebeklauskit mano nuomonės apie Londoną, nes ją jau labai tiksliai pasakė Gabija Grušaitė. :)

Gera pradžia – pusė darbo?

Vaizdas
Nežinau nežinau...
Audrey Niffenegger, itin populiaraus romano „Time Traveller‘s Wife“ (liet. „Keliautojo laiku žmona“) autorės, naujausias, 2010 m. kūrinys – „Her Fearful Symmetry“ (liet. pavadinimo atitikmuo daugmaž būtų „Jos baugioji simetrija“). Jei knyga dar neišversta į lietuvių kalbą, garantuoju, kad tuoj bus! Niffenegger „Keliautojo laiku žmona“ Lietuvoje sulaukė sėkmės.
485 psl., kuriuos lengvai, jei tik įsitrauki į skaitymą, įveikti galima per keturias dienas. A-ha, patikrinta praktiškai. :D Tokia daug žadanti pradžia! Žadanti įdomią, truputį šiurpulingą, mistišką, kupiną tamsių praeities paslapčių, vaiduoklišką istoriją. „Great opening!“, – visiem skaitantiems knygas kolegoms baksnojau į „Her Fearful Symmetry“. Gerai, kad nieks nepaklausė apie vidurį ir pabaigą. :D Kone tobula pradžia, žadanti tobulą fabulą. Deja... Knyga pusę mano susidomėjimo prarado beveik nuo antrojo skyriaus. Po paraliais! :/
Istorija lipdoma aplink dvi amerikietes – veidrodines dvynes (angl. “mirror …

Žodis, tampantis kūnu

Vaizdas
Sakoma, žodis gali prikelti arba užmušti. Visiškai sutinku. Truputėlį pavydžiu žmonės, kurie neima per daug į galvą, kas jiems ką pasako... Tai arba labai savimi pasitikinčios personos, arba labai laimingos – turinčios kažkokį šydą nuo negatyvios verbalizacijos. Na, ir teigiamos, žinoma... :) Tai vat dabar ir susimąsčiau, kodėl žodis gali tiek daug? Juk yra tokie dalykai kaip jausena, elgesys, mąstysena... Kodėl tik žodis talpina šitokią energiją? Iš kur tokia galia, jėga, galinti išskirti žmones visam laikui, sutaikyti didžiausius priešus, pakeisti savijautą, įbauginti iki mirties, įvaryti rimtus kompleksus, ar suteikti gyvenimą pakeičiančių akimirkų?

Pradžioje buvo žodis. Ir žodis tapo kūnu.

Garbės ŽODIS!.. Mistika kažkokia... :)

Dvi varlytės baloje...

Vaizdas
Valio valio valio! Vienas iš mano kaimynų – taip pat kino industrijos fanas. :D Mus vienijančio pomėgio rezultatas – apsikeistiniai filmai . :) Iš kaimyno gavau pažiūrėti „Princess and the Frog“ (liet. „Princesė ir varlius“) – 2009 m. „Walt Disney“ multiką. :) Niekad neplanavau jo žiūrėti, ale KAIP džiaugiuos, kad pamačiau! :) Tai – ne tradicinė pasaka apie princesę ir princą, piktosios burtininkės paverstą varle. Tai pasaka apie juodaodę merginą Tianą – barbę devyndarbę, trokštančią kada nors atidaryti savo restoraną, ir indiškų bruožų turintį princą Naviną, nustojusį gauti iš tėvų išlaikymą, ir pasiryžusį bet kam, kad tik nereikėtų atsisakyti jauno gyvenimo malonumų ir dirbti. :) Taigi, „Disnėjaus“ animacija atsisuko į įvairias rases (pirmą kartą šios kompanijos animacinėje istorijoje pagrindinė personažė yra juodaodė), truputėlį žvilgtelėjo į socialinio feminizmo idėjas ir lyčių lygybę. :) Magiją į pasaką atgabena Vudu žinovas, paverčiantis princą varle, jo tarnui suteikiantis sost…

Tautų draugystės simbolis

Vaizdas
Šaltibarščiai. Tuo viskas pasakyta. :) Bulgarai, ukrainiečiai, aišku, lietuviai, indai, kai kurie vokiečiai, rusai, netgi anglai MYLI lietuviškus šaltibarščius. :) Man netgi teko garbė pasijusti nuostabia, pavyzdine ir nepakartojama gaspadine ir apmokyti kaimynę ukrainietę gaminti „cholodnyj borščj“. :) Tiesa, pažįstu vieną alžyrietį, kuriam šaltibarščiai – ne sriuba, net ne maistas ir apskritai kažkoks pasityčiojimas iš maisto produktų. Bet, manau, jei jis mestų visus savo tokius nusiteikimus, valgytų mūsų šaltibarščius taip, kad net ausys klapsėtų ir blakstienos iš laimės susigarbiniuotų. :) Žodžiu, to alžyriečio atveju šaltibarščių ignoravimas – tiesiog kažkoks kvailas principingumas.(Mano principingumą tokiu pat būdvardžiu turbūt įvardintų arabai, jei atsisakyčiau valgyti pūdytą kupranugariuką: „Ko nevalgai? Kaip tai „ne maistas“? Koks kvailas principingumas! Čia gi ne kokie jūsų vadinamieji šaltibarščiai! :D)
O mūsų Name šiuo metu karaliauja vienas bendras patiekalas, kas savaitę …

Biografija ir Afrikoje – biografija

Vaizdas
Užderėjo priderėjo Lietuvos padangėje „žvaigždžių“, „žvaigždučių“, „žvaigždūnų“, nieko neveikiančių misių ir turtingų, solidaus amžiaus vyriškių „širdies draugių“, kurios puikuojasi ant „glamūrinių“ žurnalų viršelių ir vaidina, kad yra stipriai dirbančios menininkės, verslininkės ir pan. (tuo atžvilgiu Lietuva tikrai pasivijo vadinamąją Vakarų Europą :P). Oi, kaip piktai kalba mano pavydas! :D Tegul kalba... Negi gaila? Kitaip, sakoma, lietuvė nebūčiau. :D Bet be pavydo pakalbėsiu apie taip pat sparčiai bei gausiai kaip tos „žvaigždės“ ir „žvaigždutės“ užderėjusių Lietuvos rinkoje žymių, nusipelniusių šaliai ar visai nenusipelniusių, bet žinomų veidų biografijas. :) Nors dabar turbūt už biografijas kur kas madingiau kepti kulinarines knygas su žinomų žmonių veidu ant viršelio: Agnė Jagelavičiūtė, Nomeda Marčėnaitė IR KITI. :) Receptų knygų pirmtake, be abejonės, tapo gyvybingoji, Londone gyvenanti žurnalistė Beata Nicholson. Beatos atsidavimo kulinarijai niekad nedrįsčiau ironizuoti –…

Biografija ir Afrikoje – biografija (Tęsinys)

Vaizdas
Bet yra dvi biografinės knygos, kurias perskaičiau visas. :) Tai – „Radži: likimas nepajėgė manęs nuskriausti“, parašytą Katrinos Zeiter, ir „Panelės“ žurnalo vyriausios redaktorės Jurgos Baltrukonytės „Džordana Butkutė: prarastas rojus“. :D Pirmąją biografiją skaičiau, nes tuo metu neturėjau ką skaityti lietuviškai, o lietuvė, su kuria gyvenau tame pačiame name, turėjo tik šią lietuvišką knygą :D. Antrąją – nes, taip, prisipažįstu, esu Džordanos Butkutės dainų gerbėja. :D Ne visų, jei tai ką paguos. :D O ir pati atlikėjos asmenybė man kažkuo įdomi. Gal nuoširdžiu vaikiškumu? Gal. O gal mane tiesiog vaikystės sentimentai veikia. :D Radži biografiją vos vos perskaičiau. Pats dainininko gyvenimas neabejotinai vertas plunksnos ir rašalo: Lietuvos čigonas, atsidūręs vaikų namuose Panevėžyje, užaugęs tapo egzotiškos išvaizdos ir truputėlį ekscentriško elgesio gana sėkmingai koncertuojančiu atlikėju, atradusiu savo senelį – turtingą ir įtakingą čigoną, tačiau knygą rašiusi žurnalistė, nežin…

Neužsibaigusi daina

Vaizdas
Ilgą laiką smailinau akis į vienos knygos viršelį – labai patiko. :) Tai priėmiau kaip ženklą iš „aukščiau“, kad šitą knygą būtinai turiu perskaityti. :P Kai knygyne iš pasalų užpuolė šios knygos nuolaida, nebebuvo prasmės nepirkti. :) Andrea Levy „The Long Song“ (iš Jamaikos anglų klb. – „daina be galo“). Knyga, pretendavusi gauti 2010 m. Man Booker Prize. Romanas, kuris įsisiūbavo po mano akimis labai sunkiai – rašyta 19 a. pradžios Jamaikos anglų kalba (ang. Jamaican English). Galvojau, kad galą gausiu taip ir neperskaičiusi knygos. :D Jei kalbėtume apie teksto suprantamumą žodžių kiekybe, tai teksto supratau kokis 54 %. :P Visa laimė, kad virš geros literatūros kabo toks dalykas kaip PAJAUTIMAS. Nuotaikos, minčių, būsenos, elgesio ir pan. Šiuo atžvilgiu jaučiuosi knygą supratusi visu 100 %. :)
Levy iš pradžių norėjo parašyti romaną apie vis dar skaudančią temą – vergovę. Tačiau nutiko taip, kad visas tekstas pakrypo į July, kūrinio pagrindinės personažės pusę, tad knyga išėjo apie…