compassbetweenus

• Pirkiniai, kuriais džiaugiuosi. :) Pirkinys Nr. 1. “Coldplay” albumas “Mylo Xyloto”. Neabejoju, kad geriausias jų darbas. Bet antrąkart šio albumo nepirkčiau. :D Tiesiog nepatinka Chriso Martino balsas – supratau, kad „Misija: Neįmanoma“ man prie tokio tipo vyriškų balsų priprasti. Vis tik važiuojant traukiniu, ar autobusu į oro uostą, man tai – pats geriausias ausų ir smegenų užimtumas. :) Mėgstamiausia daina – „Charlie Brown“, nors turbūt žinomiausia albumo daina plačiosioms auditorijoms vis dar – „Paradise“. Pasinaudosiu galimybe pasipuikuoti savo neblėstančia erudicija (:D) ir pasakysiu, kad Charlie Brown buvo garsus amerikiečių klounas. :D Nežinau, ar jo garbei taip „Coldplay“ pavadino dainą, tačiau ką tikrai žinau apie Charlie‘į Browną tai yra, kad jis mirė tą pačią dieną, kurią aš gimiau. :D (Karalius mirė! Tegyvuoja kara...lienė? :D) Gal tik metai neatitinka... :P Pirkinys Nr. 2. Mano mylimiausio komedinio serialo „Miranda“ „box set“ – pirmas ir antras sezonas. Viena nakt

• Vienu autobuso maršrutu važiuoja ryškių raudonų plaukų, išblyškęs, pagyvenęs vyriškis, kuris, šiaip turintis visus škoto arba bent jau minimum airio, žodžiu, brito bruožus, indiškai kalba tarytum ši kalba būtų jam gimtoji, o angliškai sakinius dėlioja atsargiai, pamąstydamas, tarsi pastaroji kalba būtų jo antroji. Turbūt taip ir yra. :) Vis tiek stebėtina. • Lankiausi sendaikčių turguje. Bendradarbei, kolekcionuojančiai lėles, nupirkau neaiškios paskirties lėlę (tikrai ne vaikų amžiui ir ne žaidimui pritaikytą, bet kam – taip ir liko neaišku :)), sužavėjusią mane, po to, pasirodo, ir bendradarbę, įspūdinga šukuosena. Aptikau angliškų laikraščių, menančių tuos laikus, kai Hitleris po truputėlį artinosi prie savo „žvaigždžių valandos“. Atrasti tokių laikraščių ne kažkur archyvuose, o ištrauktų iš žmonių rūsių bei palėpių, man – stebuklų stebuklas!!! :o Sau pasidovanojau apyrankę su katalikų pasaulio šventųjų atvaizdais. Viena iš tų retų apyrankių, kurios man tinka. :P Yra ir Jono Paul

Besiklausydama „G&G Sindikato“ dainos „Muzika, kuri saugo“ , trumpam stabtelėjau ties teksto eilute „Aš praradau religiją, bet atradau tikėjimą“. Interpretavau tiesiogiai – religija man tiesiogiai čia yra Bažnyčia (bet kokia), o tikėjimas – tikėjimas egzistuojant aukštesniąją, nežemišką jėgą (aha, ateivius). :) Tad susimąsčiau, kuris žmogus iš tikrųjų yra tikresnis: tas, kuris netiki tuo, kuo ir kaip tikėti liepia (pataria, siūlo) religinės šventosios knygos, gyvena savo gyvenimą ne pagal religijos nustatytos kanonus, bet tuo pačiu tiki aukštesniąja jėga, kad ir pagal savas taisykles; ar tas, kuris stengiasi laikytis visų dogmų, tačiau, siekdamas būti teisingai religingu žmogumi, susiduria su vidiniais prieštaravimais? Juk „pabėgti“ iš bet kokios keblesnės padėties yra lengviausia, o bandyti būti geru religingu žmogumi, reikia įdėti pastangų. Taigi, vienu atveju išeina taip, jog tas, kuris atsisako „savo" religijos, yra lūzeris , o kitu – tas, kuris siekia ją suvokti ne tik t