Daikteliukai ir statusėliai...


Paprastai džiaugiamės, kai kam nors sekasi: draugui, kaimynui, pusiau priešui (dėl labai priešo laimės ir sėkmės neitų, manau, džiaugtis :D)... Na, gerai, būna: pavydim, nors tu ką, bet taip... baltai. :) Šiaip norėčiau tikėti, kad dažniau džiaugiamės nei nesidžiaugiame kito laime. Paaukštino? Puiku! Vadinasi, esi to vertas (-a)! Įsimylėjai? Oi, kaip dėl tavęs džiaugiuosi!!! Iškart matosi, kad švyti! Perkat būstą? Šaunuoliai! Kada įkurtuvės? :)
Būna, kad ne tik džiaugsmas, dėl pakitusio tam tikro statuso suartina, bet ir daiktai: bendra lova, nostalgija dvelkiantis kavinės staliukas, prie kurio susipažinot, puodas, kuriame draugam verdami pietūs, iš kartos į kartą perduodamas laikrodis, netgi varvantis čiaupas, kurį taiso santechnikas, apibrėžia aplink judu savotišką ratelį, iš kurio išžengsite, kai taisytojas sutaisys, o mokėtojas sumokės :).
Bet būna ir taip, kad daiktai ir statusai tolina. Stipriai ir staigiai. Per visą mylią nuo švytinčių akių, ugningos širdies ar mieliausio kada nors girdėto balso... Dovanok, bet man neina džiaugtis, kad tapai firmos direktoriumi. Ar kad šokai parašiutu. Ar kad skaitai "Marketingą", ar kad savaitgalį eisi į seminarą "Progresyvus verslas". Ar kad įsigijai audi. :) Ne, viskas gerai! Tai anaiptol nerodo, kad tu bukas, neįdomus, nelinksmas ar negali svajoti apie saugią, gerą, užtikrintą ateitį... Bet, matai, tuoj paaiškinsiu... Aš skaitau (vis dar) "Mažąjį princą" ir savaitgalį į seminarą neisiu - aš rašysiu. Ir nesu tokia veržli ar drąsi, kad šokčiau parašiutu ar prisirišusi gumą. :) Aš norėčiau papramogauti su fotoaparatu rankose. Lyjant. Ir mano brangiausias kada nors pirktas daiktas taip ir gali likti tas margarino pakelis, kuris tarnavo man savaitę ir tris dienas, kol gavau atlyginimą :D. O mano statusas... Lietuvė. Paprasta darbuotoja. Dukra, draugė, sesuo. Viskas paprasta.
Klausimas vienintelis: kada dar mūsų širdys, balsai ir akys patolės myliomis? Ne, aišku šito nelaukiu. Kaip ir tu, manyčiau, nelauki. Bet, regis, tai neišvengiama. ;(.

Komentarai

  1. taip, daug dalykų žmones skiria, tolina, bet geriau ieškot ne skirtumų, o panašumų. ir dar keista kad žmonės įvaizdžio vergais patapę.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Rimut, labai asmeniškai ir liūdnai čia parašei. O tas arti ar nebuvo visada toli? O jei nebuvo, tai ar tapo?

    - O kas yra "prijaukinti"?
    - Tu ne iš čia,- tarė lapė.- Ko tu ieškai?
    - Aš ieškau žmonių,- tarė mažasis princas.- Kas yra "prijaukinti"?
    - Žmonės,- tarė lapė,- turi šautuvus ir medžioja. Tai gerokai varžo! Be to, jie laiko vištas. Jomis jie ir tesirūpina. Tu ieškai vištų?
    - Ne, tarė mažasis princas.- Aš ieškau draugų. Kas yra "prijaukinti"?
    - Tai jau seniai užmiršta sąvoka,- tarė lapė.- Tai reiškia "užmegzti ryšius..."
    - Užmegzti ryšius?
    - Žinoma,- tarė lapė.- Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.
    - Pradedu suprasti,- tarė mažasis princas.- Yra viena tokia gėlė... Man rodos, kad ji mane prisijaukino...

    Besidomint marketingu vis dar galima mylėti rožę :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Sigute, juk būna toks metas firmai, kai dirbi daug dėl vardo, dėl prestižo, dėl patikimumo... :) o AUDI tai juk visąlaik geras automobilis buvo. :) Ai, nu bet supranti, kad ne čia 'mėsa' slypi... :D

    AtsakytiPanaikinti
  4. aš apie žmonių statusų įvaizdžius. šoka parašiutu, tai ledas, skaito Marketingą, tai jau aukštesnis lygis, eina į seminarą - vėl kažkoks pasikėlęs, skaito mažąjį princą tai dar vaikas ar pan. nu kiek galima. tai tik paviršius, po kuriuo irgi slypi tas pats iki tol pažinotas žmogus, darantis viską tą patį bet ir dar kažką naujo. išorinis veiksmas nebeleidžia domėtis to žmogaus vidumi? visi gi auga, visi tiek ir aniek veiklų, pomėgių, potyrių apturi pakol kažkuo tampa, bet tas kažkas ir lieka tas pats pažinotas žmogus. man toks klausimas kyla: jei svetimas žmogus kažką įdomaus padaro, tai jis tampa pavyzdžiu, o jei draugas, pažįstamas - tai jau pavydas, kad ir baltas. kodėl taip?

    AtsakytiPanaikinti
  5. dar dėl to daug darymo dėl prestižo a la firmoje, tai irgi kažkoks įvaizdžių vergovės požymis: turiu daug daryti, kad būčiau toks anoks kitų akyse. Dieve mano!!! kada baigs žmonės tas demo versijas demontravę ir iš tikro dėl savęs viską pradės daryti, patiems reikia į save žiūrėti :)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Piktas piktas mano Sigutele :D. O jei naturaliai iseina taip stengtis del firmos? Jei norima, kad ji klestetu ir taptu sektinu pavyzdziu?
    Manu, kad tas 'baltas' pavydas artimui savo buna todel, kad tai tarsi savotiskas spyris tau paciam i minkstaja vieta. :) Jei tai, kas arti taves, kas tave supa, gali ka nors padaryti, gali susikurti laime, kodel ir as negaliu? Juk galiu! Tai ko tingiu? :)

    AtsakytiPanaikinti
  7. baisiai gili diskusija čia gautus. kada nors pratęsim :) bet nepiktai, o pasinuomoniaujant :)

    AtsakytiPanaikinti
  8. kam ta diskusija, jei tave suprantu ir palaikau? :D

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Achille'o Claude'o Debussy kulnai

Tėvų pirmos jaunystės muzika mano ausinėse :)

Po ilgo ilgo laiko...