Iššūkis, mestas spurgom(i)s

Sumąstė mūsų darbovietė surengti "Spurgų valgymo nenusivalant lūpų" čempionatą, angliškai tai vadinosi "the Doughnut Challenge". :D Žinoma, aš savimi labai didžiuojuosi, nes angliškos spurgos man neskanios, o va, aš NET VIENĄ nenusivalius pudruotų ir uogienuotų lūpų bei žandų, suvalgiau. :D Rankos valgant kažko drebėjo... Gal dėl to, kad visas ofisas į mane stebeilijosi... Žinoma, kaip ir į bet kurį kitą, šlamščiantį spurgas, bet vis tiek... :D Na, bet laimė didžiausia ta, kad, įveikusi šį iššūkį, gavau sertifikatą su Homeriu Simpsonu, sakančiu "mmmm.......Donuts". Tai kaip čia nesidžiaugsi? :D Visa ši akcija-atrakcija vyko labdaros tikslais: aukojo, kas kiek galėjo ir norėjo, labdaros fondui "Shooting Star", besirūpinančiam vaikais ligoninėse, tuo pačiu aukotojai turėjo nemažą malonumą pasijuokti iš džiugiai nusispalvinusių veidą kolegų. :)
Šis čempionatas paskatino parašyti apie kalnus verčiančia aureole pasipuošusį žodį "labdara". Anglijoje nors vežimu vežk visas labdaros organizacijas! Apsukresni mūsų, Lietuvos, piliečiai bei mūsų kaimynai - Lenkija bei Latvija - labai puikiai prasisuko UK su labdaros idėja, kad iš esmės padidintų savo piniginių tūrį. Apie tai galiu drąsiai kalbėti, nes pati, kol gavau dabartinį darbą, nelegaliai dirbau Lietuvos rusui Igariokui - nešiojau specialiai supakuotos maišelius, į kuriuos norint galima sukrauti "labdarai" skirtus rūbus bei avalynę, ir lankstinukus, nudažytus gražiomis geltona žalia raudona spalvomis. :) Lankstinukai ir maišeliai turėdavo labdaros numerį (angl. charity number), kad būtų parodoma, jog ši labdara legali ir atiteks tiems žmonėms, kuriems jos reikia. Kad viskas dar tikriau skambėtų, buvo prisidengiama UNICEF organizacija. Kai kuriem anglam kildavo įtarimų apie tokią UNICEF veiklą: negi UNICEFui taip blogai, kad jau "distributorius" (taip vadinami žmonės, užsidėję didžiulę kuprinę, paprastai su 500 maišelių bei 1000 lankstinukų, ir keliaujantys nuo durų iki durų ir mėtantys tuos maišelius bei popierėlius į pašto dėžutes) paleido platinti gerųjų tikslų žodį? Vienas anglas net pasakojo, kad skambino numeriu, nurodytu ant maišelio ir teiravosi išsamiau apie labdaros viziją ir misiją. Telefonu atsiliepęs vyriškis, turėjo Rytų europiečio akcentą, o argumentuotai įrodyti jo ir UNICEF organizacijos ryšį, nesugebėjo. Praėjus savaitei po šio pokalbio, mano nešiojami maišeliai ir lankstinukai šiek tiek pakeitė informaciją: lėšos (ne patys rūbai), surinktos pardavus paaukotus rūbus bei avalynę, atitenka UNICEFui. :) Dar po mėnesio lankstinukuose esanti informacija skelbė, kad tiek ir tiek procentų (nebe visos lėšos) nuo parduotų drabužių atitenka Lietuvos UNICEFui! :o Taip tarsi formuojamas vargšės Lietuvos, nesugebančios pasirūpinti savo vargstančiais piliečiais, kad net turi siųsti savus agentus į svečią šalį surinkti nors šiek tiek labdaros, įvaizdis. Bet čia, žinoma, ne visų, o tik kai kurių lietuvių, lenkų ar latvių ar dar kitokios pilietybės nešiotojų sąžinės reikalas. Nors, tiesa, anglams vienodai rodo, kurio Pabaltijo krašto tauta taip elgiasi - visi vis tiek liekam "Eastern Europe" (liet. Rytų Europa).
Taigi mano asmeninė nuomonė yra tokia: visos labdaros organizacijos yra gerai, jei jos angliškos (ir angliškų visokių, žinoma, pasitaiko, bet... Pabaltijis šioje negatyvioje sferoje labiau užsigarantavęs). :) Ypač verta tikėti tomis organizacijomis, kurios savo gėrio veiklą vykdo ne "door-to-door" (nuo durų iki durų?) sistema. Labdaros organizacijos irgi vertos pasitikėjimo, jei jos jau turi ne vienerių metų veiklos stažą, yra plačiai žinomos šalyje ar tarptautiniu mastu, pvz., UNICEF.
Tai kas gi nutinka su paaukotais netinkamoms organizacijoms rūbais bei avalyne? Ji iš smulkių surinkėjų superkama stambesnių pirkėjų, iš šių perperka kiti. Tada jos sandėliuojamos ir po to tonomis vežamos į Lenkiją, kurioje rūbai perrenkami ir surūšiuojami. Tada visa tai vežama į kai kurias Afrikos valstybes, Ukrainą, Lietuvą, Latviją, Estiją, prekiaujama ir pačioje Lenkijoje vadinamosiose second hand parduotuvėse. :) Tiesa, negaliu nė į vieną parduotuvę konkrečiai bakstelti pirštu, nes, taip sakant, vardų nežinau. :)
Viskas šiame pasaulyje nestovi vietoje, tad ir labdaros verslas tobulėja. Anglijoje yra didžiuliai metaliniai konteineriai, į kuriuos galima perdirbimui mesti neavimus batus bei nedėvimus rūbus. Jau yra skelbimų laikraščiuose, ieškančių nesunkesnių kaip 60 kg žmonių, kurie galėtų įlįsti į tuos konteinerius ir atrinkti pardavimui tinkamą avalynę bei drabužius, iki kol atvyks mašina, ištuštinanti šias metalines dėžes. Aišku, darbas nelegalus ir baustinas pinigine arba kokia kitokia bauda. :)
Na, o apie vadinamuosius "distributorius" ir jų specifinį darbą galima visą romaną parašyti :). Bet šito dabar čia nesiimsiu. :D