Paskutiniai prometėjai

Daugelis tinklaraštininkų rašė, jog 2007 m. Pulitzerio premijos laureato Comraco McCarthy romanas "the Road" ("Kelias", 2008 m., "Rašytojų sąjungos leidykla", vertė Violeta Tauragienė) yra viena niūriausių, o gal net pati niūriausia kada nors skaityta knyga. Ir norėjau, ir tuo pačiu baiminausi pradėti skaityti šį romaną. Kai pamačiau, kad lietuviškas vertimas priklauso Violetai Tauragienei - vertėjai, kuri savo profesionaliu vertimu mane be galo žavi, ir kad knygą išleido "Lietuvos rašytojų sąjunga", ryžausi imti ją, broliai ir seserys, ir skaityti. :D Tikrai niūri, tamsi, juoda istorija. Apokaliptinė. Tiksliau, postapokaliptinė. Tėvas ir sūnus keliauja po gamtos ir žmonių kanibalų nuniokotą kraštą. Keliauja į Pietus - ten, kur šilčiau. Jų kely akis badanti tiesa: išdarinėtas kūdikis, tvarte tabaluojantys žmonių kūnai, šaltis, drėgmė ir suodys, sėdančios ant kūno ir ant veido, išnykusios maisto atsargos, kurias užtikti yra fortūnos malonės klausimas, ir griūvantys medžiai, kurių vietoje niekas nebeatauga. Galvojau, kad knyga pabaigoje mane visai pribaigs ir aš pati nebematysiu šioje žemelėje nė vieno gėrio grūdo. :) Bet romanas baigiasi su smiltele vilties, tad ir man lengviau "ant širdies" tampa. :D Tėvas, norėdamas apsaugoti sūnaus ir savo kailį, turi kovoti dėl maisto ir išlikimo - grasinti pistoletu ir net kartą nušauti žmogų. Blogietį turbūt. Sūnus stengiasi neprarasti žmogiškumo, kai visas pasaulis yra bet kas, tik ne vieta gyventi žmogui, ir nuolat klausinėja tėčio: "ar mes geri vyrukai?" Kai tėvas visada patvirtina: "Taip, mes geri vyrukai", dešimtmetis pasitikslina: "Nes nešame ugnį?" Tėvui belieka patvirtinti: "Taip. Nes mes nešame ugnį".
Tėvas kelio vis tik neįveikia, sūnus prisijungia prie kitų žmonių. Berniukas paklausia "įtėvio": "Ar tu geras vyrukas?" Šis patvirtina: "Taip, esu geras vyrukas". Berniukas: "Nes neši ugnį?" Vyrui nesupratus, vaikas parodo į širdį: "Nes neši ugnį?" "Taip, nes nešu ugnį", - patvirtina šis.
Baisu, kai savo dešimtmetį sūnų turi mokyti, kaip nusižudyti, kai privalai jam į rankas įduoti ginklą ir meldies tam, kuriuo jau turbūt giliai savy nustojai tikėti, kad tik tavo vaikas nemirtų iš bado.
Truputėlį jaudinausi ir prieš žiūrint filmą. :) Nes nesu didelė fantastinių filmų gerbėja. Tiesa, čia gal ir nelabai sąvoka "fantastinis" tiktų. Įvardinkim tai kaip "futuristinis filmas". :) Labai tikėtina, kad tokia - staigi ir visa griaunanti - ateitis žmoniją gali ištikti. Tačiau filmas (2009 m. rež. John Hillcoat) pasirodė kiek šviesesnis nei tekstas. Mano simpatiškasis aktorius Viggo Mortensenas buvo subjaurotas kone neatpažįstamai :D. Ir ploju atsistojus jaunajam aktoriui Kodi Smitui-McPhee - nu tu paleisk upelius tokių didelių ašarų! (Paprastai iš vaikų-žvaigždžių išauga smurtautojai alkoholikai ir narkomanai, bet, žinoma, tikėkimės, kad Kodžiui taip nenutiks. Nors, po vampyriškojo filmo "Įsileisk mane", jau pradeda ryškėti pirmieji "žvaigždiškumo" požymiai :)). Filmo scenarijus rašytas ir knygos autoriaus - Comraco McCarthy, tad vietomis, rodos, knyga percituojama žodis žodin. :)
Filmą vertinu 8.4/10
Gražiausias filmo momentas: naujoji vaiko šeima turi ŠUNĮ. :)
Niūriosios knygos vietos: "Nematomo mėnulio tamsa. <...> Dieną ištremta saulė suka ratus aplinkui žemę, lyg lempa nešina liūdinti motina". (psl. 29); "Nepermaldaujama tamsa. Akli saulės šunys savo bėgsme. Triuškinantis juodas visatos vakuumas. Ir kažin kur du persekiojami gyvūnai, it švilpikai virpantys savo priebėgoje. Skolintas laikas, skolintas pasaulis ir skolintos akys jam apgailėti". (psl. 103)
Tiesa, manau, kad angliškas tekstas mane labiau būtų būręs, nors, neabejotinai, jis būtų buvęs ir sunkiau įveikiamas.