Santykiai per atstumą

Žiūrėjau Nanettės Burstein neseniai sukurtą romantinę komediją „Going the distance“ (lietuviškai gal „Meilė per atstumą“?) su Drew Barrymore ir Justinu Longu. Nė truputėlio nebūtina būti šių dviejų aktorių gerbėju, kad komedija prajuokintų ir paliktų signalizuojančią viltį, kad „mylint, viskas įmanoma“. :) Galbūt tai vienas iš tų filmų, kuriuos čia pažiūrėjai – čia pamiršai, bet vis tiek labai pozityvus. :) O Justino Longo vaidinamo personažo draugeliai – kurių vieną, beje, įkūnija aktorius gražia lietuviška pavarde, Sudeikis – tokie draugai, kurių ir pati savo kompanijoje visai norėčiau. :D Taigi... Žiūriu aš tą filmą n-tąjį kartą (na, norėjosi kažko labai linksmo ilgą laiką :D) ir pagaunu save mąstant, kad dabar mano visi ryšiai irgi, galima sakyti, yra per atstumą. Tik aš į tai žvelgiau truputėlį iš kito kampo. Mano draugai, su kuriais driekiasi neišbrendamos sms sąskaitos ir elektroninių laiškų rulonai :D, yra Lietuvoje. Mano namai yra Lietuvoje. Mano svajonės yra palikusios Lietuvoje. Na, tos... Esminės svajos. :) Kažkaip Anglijoje nepersilaužiu susiprogramuoti savo rėžimą šios šalies ir kultūros atžvilgiu, o Lietuvą kaip ir... Na, reikėtų paleisti. Bent jau tą siaubingai stiprų prisirišimą. Neketinu pamiršti, kad esu lietuvė – tai mąstančiam žmogui neįmanoma, o aš save laikau mąstančia :D, tačiau taip pat turiu pagaliau įsisąmoninti, kad esu didžiulio miesto ir didžiulės šalies, kultūrų makalynės dalis – savo noru ar ne, kosmopolitiška pilietė. Žinoma, džiugu, kad draugų esu nepamirštama, bet, manau, tik laiko klausimas, kada ryšiai susilpnės (su kai kuriais, galvą guldau, visai nutrūks), kada susilpnės tas abipusiško reikalingumo saitas. Nes tai – santykiai per atstumą. Gyvai pasimatyti kartą metuose? Ir tai – tik porai valandų? O dar bendros veiklos žiaurus trūkumas... Kaip kad sakė Garetas, Justino Longo personažas, „that‘s not a relationship“.
O gal, žiū, ir įveiksim tą distanciją? Gal išbandymas laiku ir myliomis pasibaigs ne mano (gal dar kieno nors) vienatvės naudai? :P Visai kaip filme. :) Nes juk gyvenimas – tai kinas, taip? :D
Ai, davai, visi mano mylimieji, atvykite į Londoną? Man bus linksmiau. Ir nereikės man čia dabar šitai rašant graudintis, raukyti nosį ir nuolat klausytis Violetos Urmanos virpulingu balsu įrašyto disko (ot, ką daro nostalgija!) – nesu aš jau tokia didelė operos gerbėja. :D