Biografija ir Afrikoje – biografija

Užderėjo priderėjo Lietuvos padangėje „žvaigždžių“, „žvaigždučių“, „žvaigždūnų“, nieko neveikiančių misių ir turtingų, solidaus amžiaus vyriškių „širdies draugių“, kurios puikuojasi ant „glamūrinių“ žurnalų viršelių ir vaidina, kad yra stipriai dirbančios menininkės, verslininkės ir pan. (tuo atžvilgiu Lietuva tikrai pasivijo vadinamąją Vakarų Europą :P). Oi, kaip piktai kalba mano pavydas! :D Tegul kalba... Negi gaila? Kitaip, sakoma, lietuvė nebūčiau. :D Bet be pavydo pakalbėsiu apie taip pat sparčiai bei gausiai kaip tos „žvaigždės“ ir „žvaigždutės“ užderėjusių Lietuvos rinkoje žymių, nusipelniusių šaliai ar visai nenusipelniusių, bet žinomų veidų biografijas. :) Nors dabar turbūt už biografijas kur kas madingiau kepti kulinarines knygas su žinomų žmonių veidu ant viršelio: Agnė Jagelavičiūtė, Nomeda Marčėnaitė IR KITI. :) Receptų knygų pirmtake, be abejonės, tapo gyvybingoji, Londone gyvenanti žurnalistė Beata Nicholson. Beatos atsidavimo kulinarijai niekad nedrįsčiau ironizuoti – seniai aišku, kad ši moteris domisi maisto gamybos sritimi ir yra atsidavusi tam, apie ką rašo. Kitų kulinarinių knygų negaliu apkomentuoti, nes, paprasčiausiai jomis per daug nesidomėjau. :)
Lietuvoje karts nuo karto vis pasirodydavo kokių nors biografinių knygų, tačiau lietuviškų biografijų leidimo lūžio tašku, kai prasidėjo tiesiog jų kepimas, turbūt bus Galinos Dauguvietytės „Perpetuum mobile“. O tada atsirišo gausybės ragas: dainininko Radži, dainininkės Džordanos Butkutės biografijos, po to aktorės Larisos Kalpokaitės, muzikos pasaulio atstovės Gintarės Karaliūnaitės, dar vėliau ir baleto meistras Juračka (Jurijus Smoriginas) bei jo aršus priešininkas režisierius-dainininkas-visų komisijų narys Vytenis Pauliukaitis savąsias išleido. :) Ak taip! Ir dainininkė Birutė Dambrauskaitė pagalvojo, kad jos biografija bus daugybei žmonių be proto įdomi. :) Skaičiau ištrauką iš knygos apie šią atlikėją – labiausiai įsimintinas momentas buvo, kai perskaičiau apie Dambrauskaitės 19 (!!!) (!!!) (!!!) abortų. Nors dainininkė kažkokiam interviu skundėsi, kad visi kaip vienas iš jos biografijos labiausiai „įsikibo“ į abortų skaičių, tačiau būkim biedni, bet teisingi – normalaus žmogaus tai negali, švelniai tariant, nestebinti. Tada susimąsčiau, kiek galima būti atviram su skaitytoju? Ar būtina ŠITIEK savęs pateikti? Ypač, kai yra dalykų, kuriais nėra ko didžiuotis? Ar iš ne itin protingų ir ne itin gražių dalykų galima pasimokyti? Kiek labai galima į savo biografiją įtraukti kitą žmogų? Skaitytos Karaliūnaitės ir Paties Valinsko (:)) biografijų ištraukos taip pat nepasirodė kažkuo išskirtinės. Visos populiariosios biografinės knygos, regis, pagal tą patį modelį sukurptos: daug beletristikos, pompastikos ir nemaži kiekiai dirbtinės šviesos, kad asmens, kurio biografija rašoma (šias biografijas gi ne patys scenos žymūnai lipdė – pagalbon pasitelkti kiti žmonės, regis, turėję turėti gebėjimų rašyti), persona bei gyvenimas pasirodytų ypatingi. :) Remiantis tokiais kriterijais kaimo onučių ar antanų, gyvenančių daugiabuty ir dirbančių valdišką darbą, biografija taip pat gali būti verta aukso luito.
(Tęsinys kitame įraše :))