Dantis už dantį? :)


Dabar nuskambėsiu turbūt kaip visai kokia farikt :D, bet rizikuoju: paprastai, kai pametu vieną kurį nors auskarą, mano gyvenime nutinka kažkas labai labai gero ar smagaus. :) Kad ir kaip būna gaila auskaro, bet su nekantrumu pradedu laukti, ką šis auskaro netekimas iššauks – koks čia džiaugsmas mane aplankys? :D Dabar dar perskaičiau straipsnį apie amuletus ir talismanus ir radau pasiteisinimą dėl džiugesio laukimo pametus kokį nors brangų daiktą – netekus asmenybės energijos prisigėrusio, prie tos asmenybės prisirišusio daikto, tarsi atiduodama duoklė artėjusiai nelaimei, todėl nelaimė mus aplenkia (kad ir laikinai :P), ir mus užklumpa netikėtos, tačiau labai lauktos laimės akimirkos. :D Taigi, nežinau, ar galiu auskarus, kitus papuošalus ar šiaip man reikšmingus daiktus vadinti talismanais ar amuletais, bet poros savaičių pametimo rezultatai tokie: pamestas nuo n-tos klasės turėtas tušinukas, padovanotas už kažkokį laimėjimą kažkokiam konkurse, pamestas man labai patikęs žaliai žvilgantis auskariukas ir pamestas žiedas. Sidabrinis. Su a lá mistiniais ornamentais. Dovanotas mamai... Dėl pastarojo dūšia maudžia labiausiai... :) Bet, vadovaujantis amuletų ir talismanų netekimo logika, turėčiau greitai sulaukti DIDELIO džiaugsmo. :D M-hm, geriau tikrai tegul būna DIDELIS. :D
Tiesa, atradau vieną daikčiuką, kurį tikrai laikau savo talismanu – su juo žingsniavau laikyti muzikos specialybės – fortepijono – egzaminą. Ir beveik tikiu, kad tik jis man ir padėjo kūrinius sugroti taip, kaip niekad dar nebuvau grojus. :) Palaukit... Ar tai reiškia, kad pamesti daiktai tarsi grąžino mano talismaną ir dabar jau nereikėtų laukti jokios netikėtos laimės? :o Dantis už dantį?.. ;P

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Achille'o Claude'o Debussy kulnai

Tėvų pirmos jaunystės muzika mano ausinėse :)

Po ilgo ilgo laiko...