compassbetweenus

Esu animacijos mėgėja. Seniai nebetikiu tomis pasakomis, kad animacija - tik vaikams. :) "Tindirindžio" festivalis tikrai turi vieną prisiekusią fanę , kuri, deja, nevisada gali festivalyje dalyvauti :P. Šįkart mano dienynas pasipildys įrašu apie animacinį filmą, prasisukusį ir 2009 m. "Kino pavasary", - "Ponyo ant uolos prie jūros" ("Ponyo on the Cliff by the Sea"). Animatorius - Hayao Miyazaki. Nedaug esu mačiusi Japonijos gamybos multikų , nes jie man kažkaip... Net nerandu tinkamo žodžio... Na, netikroviški, per tolimi kultūriniu aspektu atrodė. Ką atsimenu, tai, kad tuose filmukuose labai visi personažai lankstydavosi, turėjo neįprastai dideles akis ir burnas, o gražios animacinės damos juokdavosi nepaprastai švelniu balsu. Jei filmuke būdavo kelios gražios damos, jos visos juokdavosi tuo pačiu švelniu balsu. :D Taip kaip visi Lietuvoje rodomi įgarsinti meksikiečių serialai teturi du balsus: vieną vyrišką, kitą - moterišką. :D Nekokie mano a

"Triskart lapai beržų krito auksu, variu,/ O laiškų nuo tavęs neturiu neturiu". Eilutės iš Pauliaus Širvio eilėraščio. Man šios eilutės prasisuko galvoje žaibo greitumu, kai gavau nuostabiai Lietuva kvepiantį popierinį laišką iš vieno asmens. Tikriau, iš vienos asmenės . :D Žinau, o ir kažkiek noriu, - reikės į laišką atsakyti laišku. Rašyti man patinka - tad kaip ir jokių problemų. :) O bet tačiau... :D Rašyti taip, kaip tu moki, kaip tau išeina ir taip, kad išreikštum save bei savo mintis - viena, o rašyti, taip sakant, semi-formaliai - visai kas kita... Tai va, čia turės būti tas semi-formalusis dienų išdėstymas juodu (arba mėlynu :P) ant balto. Lyg ir turėjau mintyse susiplanavusi, ką rašysiu, apie ką atvirausiu, ką pasilaikysiu sau... :) Dabar nebežinau, ar vykusiai planą sumintijau. Nepažįstu tos asmenės puikiai - tiesiog tarp mūsų vyrauja abipusė pagarba. Nujaučiu, kaip ir ji nujaučia, ką mėgstam, kas patinka, kuo domimės, tačiau, matosi, kad ir ji, ir aš svarstome, k

Pirštai šįkart klaviatūruos itališku ritmu. :) Patys suprantate: pavasaris, saulė, meilės, aistros, gėlių žiedai, Italija... :) Ir... mano kolegė Noemi. :D Ji - italė. Tokia... tipiška :D. Kai pietų pertraukos metu kalba sukosi apie pletkinius leidinius, tokius kaip 'the Sun', kalba įgavo pagreitį prabilus apie vyrus. :D Dar viskas greičiau pradėjo važiuoti , kai įsukom į kelią Vyrai-Politika. :D Mano šaltas šiaurietiškas beigi kuklus temperamentas nuolankiai tylėjo Noemi gestikuoliuojant ir tarškiant itališkai, kai net iš to susijaudinimo būdavo pamirštami angliški žodžiai. O jau bendradarbės balso diapazonas!.. Man tai tik galvą smėly laikyti įgrūdus! :D Nežinau iki šiol, ar Noemi gynė Italijos ministrą pirmininką dėl to, kad simpatizuoja jam kaip vyriškiui, ar dėl to, kad tikrai yra įsitikinusi, jog donas Silvio Berlusconi yra puikus Italijos politikas. Man paminėjus žodį "scandalous", Noemi net tabletę nuo spaudimo maktelėjo :D. Liko iškoneveikta visa pasaulio

Su šiais vaikais vanagais aš gyvenu. :) Mane myli jie todėl, kad karts nuo karto juodu pavaišinu ir paglostinėju - tą puikiai suprantu ir nesu naivi, manydama, kad mūsų meilė be išskaičiavimo :D. O aš juos myliu už tai, kad yra katinai! Labai katogeniški katinai :D

Yra Kaune toks viešbutis "Metropolis". Manau, tikrai neatsirastų lietuvio, kuris nors viena ausim nebūtų girdėjęs "Metropolio" vardo. Kas yra girdėjęs "Palangos jūroj nuskendo mano meilė", tas, vadinasi, žino Danielių Dolskį. O kas žino Danielių Dolskį, turėtų būti nors puse ausies girdėjęs apie "Metropolį" :). Pastato, kuriame įsikūręs "Metropolis", šaknys siekia 1899 m., tuos laikus, kai Laisvės alėja buvo vadinama Nikolajaus prospektu. Auksiniai "Metropolio" laikai - 1930 - 1940 m. Būtent tada šis pastatas, garsėjęs tuo metu itin bohemos ir inteligentų mėgstamu, haute cuture'iniu restoranu ir viešbučiu, užsitarnavo etiketę "legendinis". Jo anuometė savininkė turėjo labai pritinkančią prie visos "Metropolio" dvasios pavardę - Baronienė. :) Deja, metai bėga ir keičiasi valdžios... :) Pagal valdžias keitėsi ir "Metropolio" eksterjeras bei interjeras. Tol keitėsi, kol nieko autentiško jame neb

Anksčiau manydavau, kad taip, dabar manau, kad ne. :) "People are people" - kaip kad kerinčiai užsuoktų mano mylimieji DM. :) Žmonės nesikeičia: keičiasi jų požiūris, juos supanti aplinka, atrandami nauji dalykai, kurie kartais užgožia arba visai sunaikina senuosius atradimus. Žmonės gali tapti kitokie taikydamiesi prie tam tikrų aplinkybių, situacijų ar kitų žmonių. Tada, jei ta aplinkybė, situacija ar bendravimas su tam tikrais asmenimis ilgai tęsiasi ir tampa kasdienybe, žmonės prie jos prisitaiko. Gal tada pasikeičia jų elgesys. Bet pats žmogus nepasikeičia. Jis yra Jis (Ji). Mes - molis. Nuostabiausia medžiaga, kuri gali būti suformuota. Bet taip kaip molio sudėtis nepakeičiama, taip ir žmogus kažkuria prasme 'nepajudinamas'. Man žmonės kaip matrioškos - lukštentis gali iki begalybės. To tikrojo 'aš' žmogus pats nuolat ieško ir kažin, ar gali visiškai iki galo save 'išgliaudyti'. Mąsto permąsto save, svarsto persvarsto, atrodo, lyg ir aišku po tru

Kai nusprendžiau parašyti apie Giedrės Beinoriūtės 2008 m. filmą "Balkonas", pasimečiau : o kokiu mastu jį vertinti? Tik Lietuvos kino matais, ar bandyti įpaišyti ir į tarptautinę kino rinką?.. Nors... "Balkonas" pats savaime, pelnęs, kiek prisimenu, kelis tarptautinius apdovanojimus, pasako, kad gėdos plačiuosiuose kinematografijos vandenyse nepadarytų. :) Siužetas 2x2: sovietmetis. Aštuntasis dešimtmetis. Į kaimynystę atsikrausto berniukas Rolanas ir jo tėtis. Kaiminystėje gyvena mergaitė Emilija ir jos šeima. Vaikai susidraugauja. Istorija apie pirmąją meilę. :) Atrodo, paprasta. :) Taip, paprasta, jei vertintume tik pagal galimumą lengvai ir paprastai aprašyti siužetą. Kas prisimenat savo vaikystės meiles? :) Argi meilė, sakykite ranką prie širdies pridėjus, kad ir kada ji ateitų, būna paprasta? :) Ji būna pavasariška, jaukiai nejauki, simpatiška, tyli ir tuo pačiu skatinanti reikštis ir kalbėti(s) :). Režierė buria detalėmis. Ne kartą ir ne viename leidinyje k

Ne, nerašysiu aš apie nukvakusią moteriškę iš glūdumos kaimo ar pamiškėj gyvenančią dabar moderniai vadinamą 'raganą'... :) Šiek tiek pasidalinsiu savo močiutės portretu. :) Ji nebūrė iš obuolių, neaugino daržų ir gyvulių. Ji buvo - siuvėja, kulinarė (kai noras užeidavo :D) ir baiiisiai meniška asmenybė. :) Lankstydavo iš popieriaus armonikas ir rašydavo eilėraščius. Labiausiai man patikdavo, kai Didžioji močiutė (turėjau ir Mažąją :D) kalbėdavosi su bulvėmis! Mama mane dažnai atvesdavo pas močiutę į namus, o pati išskubėdavo į darbą - mamos darbas ir močiutės butas miesto centre buvo tame pačiame kieme. Mažai, kiek prisimenu, aš pas Didžiąją močiutę žaisdavau, daugiausiai 'rašydavau', kurdavau istorijas ir stebėdavau ją siuvančią arba besisukinėjančią po namus. Kai praalkadavau, pasirodydavo ožiukai dygiais rageliais :D. Tada močiutė užkaisdavo bulvių. Kai jos pradėdavo burbuliuoti, močiutė, nutaisiusi visą suprantantį žvilgsnį, manęs nuostabiai gražia Pasvalio tarme

Seniai žinoma tiesa, kad geras mergaites visada trauks blogi berniukai. :) Ypač jei galima dar 'blogųjų' širdies šydą praskleisti ir pamatyti, ką jie gražaus turi... :) Retai pavyksta 'blogus' berniukus 'atvesti į protą', bet vis tiek bandančiųjų tai padaryti - marios. :) Laimingos tos, kurios įsimyli joms tinkamus - juk rūšys paprastai poruojasi su savo rūšimis :). Maža laimingų porų, kur vienas 'geras', kitas - 'blogiukas'. Bet štai pastebėjau netikėtai, kad blogo berniuko etiketę turintys asmenys ne ką mažiau domisi 'geromis' mergaitėmis! 'Blogiukus' jos traukia kaip magnetas! Kažkas nauja, nepačiupinėta... :) Tada ir pasitempia žmonės, ir susitvardo, ir rodo visas gražiausias savo poviškumo plunksnas :D. Jei tektų rimčiau priešingiems poliams bendrauti, vargu bau, ar rištųsi kalba. Geras mergaites pradėtų erzinti blogų berniukų nepraustaburniškumas, blogus berniukus - gerų mergaičių nenoras laužyti taisykles, planavimas ir pan

Mes, lietuviai, paprastai viduriuko neturime - arba labai aukštiname, arba su purvais save maišome: Lietuvos krepšinis - jėga, nerealu, geriau nebūna! Lietuviai - pavydūs, pikti, niūrūs - neduokdie tokius pažinti! :) Tiesa, dabar pastebiu, kad vis tik kažkoks viduriukas pradeda rastis - tai lietuviai, kurie į save žiūri su humoru. :) Vis tik, mano galva, daugiau tokių, kurie linkę į bambėjimą. Ir ne valdžia, sėkmingai naikinanti savo piliečius, kalta, tiesiog mentalitetas dar toks užsilikęs :). Būtent tokių tautiečių, bambeklių, daugiausia pasirinkę emigranto duoną. Arba gobšių, arba bambeklių, arba pagyrūnų. Visa laimė, kad yra, bet visa nelaimė, kad mažai :), ir tokių Lietuvos emigrantų, kurie tikrai garsina mūsų krašto vardą, tikrai stengiasi ir tikrai duoda medžiagos tarpvalstybinių kultūrų statybai. Paklausite, o kuriai kategorijai tu, Petrauskaite, priklausai? :) Aš esu per viduriuką. :D Dar nieko nenuveikiau, kad garsinčiau Lietuvą, tačiau ir nieko neprisidirbau: nei parko gulbe

Na ir kas, kad Tavęs nesapnuoju. Mano širdis visąlaik Tave nešiojasi. Akys mato. Svajonės Tave man atskraidina. Iliuzijos įžemina. Na ir kas, kad Tu tylus. Būk. Na ir kas, kad nematai manęs. Tegu. Kad nestebi ir nesvarstai, ką veikiu, kur esu. Išbūsiu ir be to. Tik nesuprantu niekaip: kaip įmanoma dovanoti sparnus pačiam neatskridus? Kaip galima įkvėpti sielą, kai aš nejaučiu, jog kvėpuočiau išvis? Kaip galima perleisti elektros srovę per kūną net neliečiant? Dėl to man Tu toks nepaleidžiamas. Tu man - neįmenama paslaptis. Nesuvokiamas tipažas. Pasirodai, išnyksti, pasirodai... Dabar vėl stipriai manyje būni. Ir taip daina be galo... Taip, kankinuos! Labai! Bet turiu Vilties, kad ateis ta diena, kai sparnus Tau atiduosiu, kvėpuosiu ir be Tavo įkvėpimo, o kai vis tik bus tas laikas, kai mudu vėl susitiksim, mano kūnu voltai nelakstys. Tu nežinai, kaip mane deformuoji! Nenorėdamas išdraskai po gabalėlį! Būna akimirkų, kai nekenčiu Tavęs, būna - esu dėkinga. Šiuo metu, kaip ir visada, sar

Apie moterį yra daug eilių sukurta, daug dainų sudėta... :) Moteris - gyvybės, grožio, gerumo, šilumos nešėja. Moteris - magija, paslaptis, slėpinys, perpetuum mobile. Galima moters ir moteriškumo tema plėstis ir plėstis, rašyti ir rašyti ir nepertraukiamai kalbėti. :) Tad dabar ditirambų mums, mielosios, negiedosiu, nes ir taip jau viskas aišku. :D Norėčiau Jūsų dėmesį atkreipti į ką kitą. Ar esate pasidariusios gimdos kaklelio vėžio tyrimą? Nežinau, kaip Lietuvoje, bet lygtai irgi nemokama... Dėl šios srities vėžio siūloma tikrintis nuo 25-erių. Gal žinote kiek daugiau nei prieš metus mirusią realybės šou žvaigždutę Jade Goody? Jos liga tapo paskata daugybei moterų atlikti tyrimus. Iki šiol žiniasklaidoje pasirodo pranešimų iš moterų, kupinų padėkos Jade, nes jos skatinimas pasitikrinti gimdos kaklelį ne vieną išgelbėjo nuo mirties. Liga nepastebima ir mažai juntama. Gal tik silpnumas juntamas, bet silpnumą paprastai linkstama 'nurašyti' perkrautai darbo dienai, nuovargiui, s

Nesislėpkite nesislėpkite ten po pernykščiais lapais!.. Žinau, kad ir jums pavasaris galvą apsuka! :) Vieniem dėl atsiradusių spalvų gausybės, kitiem apsuka galvą tiesiogiai - dėl kiek proziškesnės priežasties - vadinamosios šienligės... Aš ir atsidaviau pavasariui! :) Anglija žydi!!! Anglija čiulba suokia, beprotiškai kvepia ir dūzgia! :) Pavasaris turi kažkokią tikrai magišką galią pabudinti žmogų, įkvėpti arba priešingai - sužlugdyti. Bet nė vienam pavasaris nepraeina be pasekmių ar nepastebėtas. Nebūtina pamatyti pražydusias ievas ar magnolijas, pavasaris gali pakirsti kojas išgirdus naują dainą, suformuoti lūpose šypseną žiūrint į žaidžiančius kycius , priversti širdį plakti stipriau prasilenkiant n-tąjį kartą su nepažįstamuoju... Buria pavasaris! Vis buria ir buria! Vis naujas ir vis toks pats pavasaris! Damos skuba garderobus atnaujinti, džentelmenai - atsikratyti per žiemą atsiradusių pilvukų, vaikai zyzia kačiuko ar šuniuko... Kažkas jau planuoja atostogas, kažkas naujus kuli

Tikiu žmonėmis. Kartais per daug. Atrodo, jei aš gero noriu, tai aplink mane irgi visi nori gero... Pamirštu, kad žmogus - toks sutvėrimas, kurio nagučiai prigimtybiškai lenkti į save. :) Aš ir neišskirtinė. Nes žmogus. Vis tiek tikiu. Nuo manęs pavargstama, iš manęs pasijuokiama, būna ir mano išnaudojimo atvejų. Kartais planuotai, kartais atsitiktinai. Tai, reikia pripažinti, žmogiška. Ne, nežmoniška, bet žmogiška. Tiek tikiu. Su manimi dalinamasi laime, kai ne aš tos laimės priežastis. Su manim džiaugiamasi visomis gyvenimo spalvomis, kai ne aš jas pateikiu Gamtos paletėje. Man pasakojama apie šeimynines problemas ir tuo pačiu laimę turėti šeimą, net jei su sunkumais. Tikiu. Man sakoma, kad esu mylima, kad nuostabi, kad nepaprasta... Bet mylima ne taip, kaip norėčiau, ir, tvirtai tikiu, turėčiau būti... Tada nebetikiu.

Čia truputėlį autoironiškai apie save. Degtukas iki kraštutinumų - tai aš. :) Sėdėjau čia aš vieną vakarą akivaizdžiai neturėdama ką veikti, ir, svarstydama savo 'degumo' laipsnį bendrai sumuojant visas gyvenimo sritis, priėjau išvadą, kad aš būtent tokia. :) Kad degtukas, jau seniai aišku :D... Bet kad kraštutinis... :D Žodžiu... Kai blyksteliu, saugokitės :D: slėpkitės spintose, sandėliukuose ir klojimuose :D. Bet po to galit ramiai išlysti - degtukas perdegė... :D Jei myliu, tai myliu, jei nekenčiu, tai nekenčiu. Suprantu, kad tokie dalykai ne tik mane, bet ir mano artimuosius trikdo, bet, jetus , kad ir kiek kovojau su savim, na, dar nenugalėjau... :D Tai, prašau, pakęskite mane tokią, kokia esu ir toliau. :) Aš ir bandysiu kažkaip su Rimučiuku išgyventi visą gyvenimą. :) Žinot, liepsnoti visada gerai. :) Degti? Gal. Bet, kai degu, man būna pats produktyviausias kūrybinis laikotarpis. Ne tik kūrybinis iš tikro... Tada Aš būnu Aš. Visa! Visas mano gyvenimas būna gyvenamas m

Ir galiu apie ją atsiliepti tik pagiriamaisiais šūksniais!!! Tikrai yra kažkur ir lietuviškuose tv kanaluose geros dokumentikos. Slepiasi. :) Bet kodėl, kai tik prisimenu lietuviškąją dokumentiką (nekvestionuoju čia, nes ir teisės neturiu, ir tikrai nėra ko kabinėtis prie puikaus režisieriaus :) ) Audriaus Stonio, pasidaro rūgštoka . Ypač prisimenant tas dokumentikas, kurios rodomos per komercinius kanalus ir ypač ypač ypač tas, kurios prie laidos pavadinimo prideda žodelytį "drama". DOKUMENTINĖ DRAMA! Nesiderina man kažkas tarp tų dviejų žodžių... Nerandu ryšio :). Anglijoje dokumentinės serijos dalinasi gerus vakaro laikus: tarp 21 - 22 h, įprastinėmis dienomis. Ne savaitgalius kažkur per vidurdienį, o tikrai žiūrimą laiką. :) Šiandien žiūrėjau "How The Other Half Lives?". Vienos serijos nedaugiaserijinis (:D) dokumentinis filmas apie gyvenančius "economic class" ir tuos, kurie, jei lygintume skrydžių terminais, neskraido išvis :D. Ne vienoj vietoj susi

Šia tema jau šitiek prikalbėta, šitiek prirašyta, šitiek diskutuota!.. Netikiu, kad ir aš ką naujo parašyčiau. Bet pora aspektų noriu išsakyti savo nuomonę. Žiūrėjau čia mergaitiškai jaukiai įsitaisiusi per visagalį internetą tokią tv3 laidą "Be grimo" (2010-03-15). Tema buvo "Emigracija". Žinot, koks pirmas jausmas atkeliavo, kai mano lokatoriai pagavo temos pavadinimą? Dilgtelėjo kažkas širdy... Taip taip! Juk tai man, tau, kiekvienam! Juk tai apie mane, tave ir gal netgi kiekvieną. Bandau suprasti, kodėl kai kuriem emigrantam taip baisiai tas žodis skamba? Dėl to, kad žodį 'emigrantas' pirmąkart perskaitė istorijos vadovėliuose, kur tikrai nebuvo rašoma apie mūsų kraštiečius, bėgusius į svetur ir beveik visada iš pradžių 'į niekur" vis iš to gero gyvenimo (nors juk ir dabar bendrai susumavus, situacija neitin pasikeitusi, tik nėra priespaudos, kontrolės, cenzūros... Na, gerai, žodį 'nėra' sąlyginai galim dėti į kabutes :) ). Gal dėl to, k

Būna dienų, kai atrodo, jog esi transo būsenos. Ir negali iš to letargo miego pusiau atmerktomis akimis kažkaip pabusti. Beldies beldies į stiklines sienas, pro kurias lyg ir matai pasaulį, o ir pasaulis lyg ir mato tave, tačiau ta stiklinė siena lieka - tu nejauti kontakto. Stebi savo gyvenimą iš šalies. Ne, tai ne aš. Ne, tai ne man. Aš stiprus, aš ištversiu, man viskas bus gerai, aš atsitiesiu. Tada, jei būni pakankamai laimingas išlaukti, stiklinė siena truputėlį įskyla, kažkas įpučia pro tą kad ir mažą, bet jau atsiradusį plyšelį kitokio oro. Gal pats gyvenimas, gal laikas, gal koks konkretus asmuo. Tada, žiūrėk, stiklo siena pradeda vis labiau trupėti, irti, iki to momento, kol gali bandyti išeiti. Išsinerti iš savo dvasinio miego, saviapgaulės ir būti tikra! Tokia tikra, kokia tiktai gali būti!!! Taip siaubingai kartais reikia, kad kas nors ne tik kresteltų už peties, bet normaliai sugriebęs papurtytų, kad net kurį laiką jaustum kitokią gravitaciją, matytum spalvas ryškesnes,

Visąlaik norėjau pamatyti "the Wrestler" ("Imtyninkas". rež. Darren Aronofsky) su Micku Rourke. Jei jau filmas buvo Oskarui nominuotas, o ir Rourkei už geriausią aktoriaus vaidmenį Oskaras kaip reikiant grasino tapti jo nuosavybe, teko įtraukti šį filmą į 'must c' sąrašą :D. Micką Rourkę labai norėjau pamatyti kitokiu amplua, nes po visokių jo skandalų, kone nesveikos manijos šunims, mušeikos, narkomano ir prievartautojo reputacijos bei poros atvirų filmų "Devynios su puse savaitės" bei "Laukinė orchidėja", Rourkei grėsė ne rimto aktoriaus, o tiesiog dar vieno skandalisto titulas . Rourke'as buvo tarytum vyriškosios lyties Sharon Stone - ištarus šios aktorės vardą, galiu lažintis, pirma mintis, gal net vienintelė, prasisukanti galvoje - "Esminis instinktas". M. Rourke'o praktiškai niekas neprisiminė kituose filmuose kaip tik "L. O." ir "9.5". Tikrai išsiveržimo su "the Wrestler" iš to užbur

Yra tokia žmonių kategorija, kurie amžinai dievagojasi, kad neturi jokių naujienų, neturi ką papasakoti, kad viskas su jais ir jų kasdienybėje kaip ir visada 'po senovėj'. Nu griūk negyvas!!! Spėju, tokie žmonės arba išsikalinėja , arba tikrai yra pilni žiauraus nepasitikėjimo savimi, gal savo aplinkiniais, netikintys savo pašaukimu, gyvenimu ar dar kuom nors, net nežinau!.. Ir, blogiausia, sekantys kažkieno kito gyvenimo kronikas ir lyginantys su savosiomis! Nesupraskite klaidingai: ir aš mėgėja prasisukti po pletkų pasaulį, atsidusi "vai vai, kaip anie gyvena, o AŠ..." :), bet tai visai kas kita! Aš visada turiu, ką papasakoti! Tik paklauskite! :D Ir visai kas kita iš mandagumo tam tikru metu tam tikroje vietoje atsakyti: "viskas po senam. Ačiū, gyvenu gerai". Tačiau toks atsakymas neužskaitomas, kai susitinki su draugais pabendrauti! Juk ir susitinkama tam, kad ištemptume į dienos šviesą visas naujienas: apie viršininką, piktąją bendradarbę, kuri ir ren

Niekam ne paslaptis, kad Woody Allenas - keistenybių pilnas kino metras - labai talentingas šunsnukis! :) W. Alleno 'Cassandra's Dream' - filmas, kuris įsirašys į kino palikimą, nes filme parodoma, ne įkyriai nagrinėjama, bet paprastai, tačiau toli gražu ne prastai atskleidžiama sąžinės ir godumo tema - sena kaip pasaulis ir vis dar taip pat aktuali. Žinoma, ne vienas gana geras filmas yra sukurtas šia tema, bet Woody Alleno svarstyklės lenkia į savo pusę dėl labai gero aktorių parinkimo, nepaprastai skoningai išdėstytu siužetu ir pagrindinių personažų - dviejų brolių - charakterių pokyčių žongliravimu! Žiūrėjau filmą ir tirpau iš malonumo, matydama, kaip taikliai atskleidžiama vieno ar kito herojaus priešinga pusė. Ir tas personažo perkeitimas taip natūraliai parodytas, kad net nejunti, kada tas lūžis įvyksta! Supažindinu: vienas brolis - Terry'is - lošėjas, rūkorius ir nevengiantis išgerti automobilių servizo darbuotojas, šeimos 'raumenys' (akt. Colinas Farre

Viskas dar šviežia! Ką tik baigiau žiūrėti tikrai labai puikų, šviesų, gal šiek tiek mergaitišką, praeitais metais atgabentą ir į "Kino pavasarį", šių dienų Vokietijos kino pramonei tikrai garbės suteikiantį filmą "Emos laimė" ("Emmas Gluck". Turėtų būti su umliautais virš 'u', bet mano kompiuteris tokių nededa :P). 2005/2006 m., rež. Sven Taddicken. Nerašysiu išsamios analizės - neverta (dabar mano mėgstamiausias žodis, visada tariamas su šypsena :) ). Neverta, nes tiesiog kalbėti apie filmą, kurį stipriai rekomenduoji pasižiūrėti, tai tas pats, kas šokti apie architektūrą, kaip kažkada tiksliai "the Talking Heads" pasakė. :) Įsitaisiau priešais kompiuterio monitorių, nusiteikusi graužinėti obuolį iki kol filmas baigsis (filmas trunka l.35 val., bet obuolys mano rankose tikrai nemenkas :D), tačiau prie savo svajonių kramsnojimo objekto nė neprisiliečiau. :) Filmas patraukė jau nuo pirmųjų kadrų ir nepaleido iki pat pat pabaigos. Truputis