compassbetweenus

Žinojote, kad 2011-ieji - Kiškio metai - dar galimi vadinti Katino? :) Na, jei jau esu katininė , gal man ir mano kačiuliams - draugams, kuriuos ir mane vienyja meilė murkliams - jie bus palankūs? :) Tai - paskutinis mano įrašas šiais metais, tad noriu visiems visiems, kurie keliavo su manimi mano pasauliu - su kompasu ar be jo - padėkoti už kelionę ir kelio gaires, apkabinti, paspausti draugiškai leteną, pakviesti ir toliau bastytis su manimi po mano ieškojimus, nusivylimus ir atradimus bei paprašyti leisti man prisijungti prie Jūsų kelionės, kad ir kur, kad ir kaip keliautumėte. Taip pat, ir, beje, svarbiausia, noriu palinkėti tiesiog dar vienų Jūsų metų, kad niekas nedarkytų jų nesąžiningumu, melu, akiplėšiškumu, nepagarba ir nemeile. Kad visi metai būtų nugyventi jaučiant kiekvieną dieną. Su Naujais, 2011-aisiais ilguodegio ilgaausio metais :). Jūsų Rima

Visų pirma - gimtoji Lietuva. :) O ji snieguota, pusniuota ir parduotuvėse nedraugiška :D. Nervina mane anglai su tuo savo perdėtu "sorry", bet, aiškiais , įpratau, kad su manimi prie kasų pardavėjos sveikinasi, o jei vežimėlį ar krepšelį užkliudo koks kitas krepšelis ar vežimėlis, pasigirsta "sorry". Suprantu, kad švenčių sezonas, kad visi pavargę ir stresuoti, bet juk nebūtina "Maximoj" stumdytis, kai vietos prasilenkti tikrai yra? O pardavėjos tikrai pralementi nors "Sveiki" gali... Viskas - nebevivėsiu... :) Pasidžiaugsiu. :) Nors kol kas mano visos "atostogos" telpa į kabutes :D ir aš niekur iš Tauragės nepajudėjau, vis tik džiaugiuos, kad galiu miegoti rytais iki blogumo, o šildo mane aplipę katinai. :) Rami toji mano Tauragė. Pilkoka. Na, šiaip balta, nes sniegas tokį rūbą uždėjo :), bet žmonių nuotaikos pilkokos... Visi vieni kitus pažįsta, apkalbos sklinda greičiau nei pats apkalbų taikinys apie tai sužino :D, bet man čia ramu

Į Getės institutą Londone mane paviliojo "Screen Green" festivalis. Tai jau ketvirtas teminis festivalis Getės institue, kuris šįkart atsisuko į globalinę ekologijos problemą. Tačiau vienas pagrindinių tikslų ten nusigauti buvo - Julijos ir Rimanto Gruodžių "Karlovy Vary" bei daugelyje kitų festivalių laimėjęs garbingus prizus, dokumentinis filmas "Upė". Režisierė Julija - mano buvusi dėstytoja. Be galo šiltas žmogus, su kuriuo sklandžiai mezgėsi ryšys. Kai pirmą kartą pamačiau dėstytojos ir jos vyro filmą apie mažo miestelio varinių pučiamųjų mergaičių orkestrą, galvoje pradėjo suktis daugybė minčių: kaip puikiai režisieriai parodo detales, žmonių vidinį grožį, užsispyrimą, ryžtą ir kiek įdomių žmonių, prieš kuriuos verta lenkti galvą, Lietuvoje yra. Ir padariau išvadą, kad būtent dėstytoja suapvalina grubius vyro režisieriaus darbo kampus, nes toks jaukus žmogus kitokio prisilietimo ir negalėtų įnešti į filmą. :) Filmas "Upė" - apie valdžios s

Jei toks vienas komedijinis personažas, vardu Beanas, turėtų savo moteriškąjį prototipą, juo neabejotinai taptų Miranda iš to paties pavadinimo linskmojo serialo. :) Mirandos vaidmenį atlieka Miranda Hart - 37-erių komikė, kuri taip pat yra ir šio serialo scenaristė. Aktorė užaugusi turėjo tapti mažų mažiausiai politologe - universitete krimto politikos mokslus, tačiau jos didžiausia ir slapta svajonė buvo tapti komike. Skaičiau kelis interviu su šia aktore ir susidariau įspūdį, kad jos humoras natūraliai kyla iš vidaus. Ir leptelti kokią iš koto verčiančią frazę, jei išeina savaime :). Sunku patikėti, tačiau Miranda Hart sirgo sunkia sociofobijos forma, kuri panėšėjo į antropofobiją, kai net išėjimas į parduotuvę komikei kainuodavo daug pastangų. Vienoje televizijos laidoje aktorė sakė, kad nėra pasveikusi - ji nuolat turi valdyti savo baimes. Asmenybė, kuri verčia žiūrovus susirietus kvatoti žiūrint į įvairias ekscentriškas situacijas patenkančią Mirandą, bijojo iškišti nosį laukan,

O jų būta labai labai daug ir labai labai įvairių... :) Tuom aš tikrai esu kažkieno apdovanota: jei krintu, tai staigiai ir giliai, kai pasitaiso visi reikalai - tai labai reikšmingai ir džiugiai. :) Džiugesiai: darbas, absoliuti finansinė nepriklausomybė, romantiška vasara :), pačios šauniausios, kokiose tik teko dalyvauti, draugų vestuvės, blogas - šiuo metu mano vienintelė ir pagrindinė kūrybinė saviraiška, sutikti keli nauji žmonės bei katinai :), naujos knygos su savo naujais pasauliais, įdomūs filmai, keli galingi muzikiniai atradimai. Keista draugystė, kai kartu gyventi negalima, tačiau be išlygų pasitikima. Liūdesiai: mirtys tų, su kuriais nespėjai atsisveikinti, kurių gal net nespėjai pažinti, kažkokio lygio savęs netekimas, išsibarstymas. Namisėdystė :D. (Visai geras darinys! :D) Ir nežinojimas, ar išvis ko nors norėti iš gyvenimo (neturiu jokių tikslų, apart vieno natūralaus ir nekonkretaus - savo buities gerinimo. O kaip būtis, Rima, a?) Summa summarum: tiesiog tikras gyv

Galima būti negirdėjus apie naujausius ir moderniausius visokius dj'us, reperius ir pop žvaigždutes, apie vis naujas muzikos stilių kryptis, bet yra keli atlikėjai, kuriuos paprastai žino visi: W. A. Mozartas, Madonna, E. Johnas, Lady Gaga (jei nežinoma muzikos, bent jau žinoma kaip ji atrodo :D), Džordana Butkutė, R. Cicinas, D. Dolskis (Lietuvos mastais imant) ir ABBA. :) Britai neseniai išsirinko mėgstamiausią ABBOS dainą, mano manymu, kuo puikiausiai atspindinčią jų militaristinę dvasią - "The Winner Takes It All". :) Aš ir įnikau tokio pavyzdžio paskatinta ieškoti savo mėgstamiausios ABBA dainos. :) Vis tik apsidraudžiu - kas nelabai žinot apie šią švedų grupę, hitais tapusias dainas traukiančią nuostabiai angliškai, truputėlį juos pristatysiu. Keturi atlikėjai: Anni-Frid "Frida" Lyngstad, Björn Ulvaeus, Benny Andersson and Agnetha Fältskog. Jų vardai sudaro grupės pirmąsias raides. Idėjinis vadas - Bjornas Ulvaeus. Man jis - nepaprasta asmenybė! Kiek turi

Nėra ką daug čia pasakoti... Man, solidaus amžiaus lietuvei :P, sniego tiek ir tiek (vėl braukau pirštu kaklą) mačiusiai, tai tos pusnys ir eglės kuplios, pasipuošusios sniego bukietais , tragedijos nedaro. :) Bet anglams... :D Siaubas, kas čia, Londone, darosi!.. :D Visų pirma - eismas... Žmonės čia neturi žieminių padangų, o ir žvyro su druska, keliams pabarstyti, nelabai turi... :P O jau antra tokia gili žiema iš eilės! FB mano daugiataučiai bendradarbiai, kurie dauguma iš Europos, vis viešina nusistebėjimą dėl tokios britų reakcijos dėl sniego... "Anglai ir sniegas...", "Keisti tie anglai...", "Dėl sniego nedaryti Kalėdų baliaus???" :D Taip taip! Mūsų kalėdinis pasibuvimas atšauktas... Nežinau konkrečiai dėl ko... Turbūt dėl kitų, toli gyvenančių, bendradarbių, kurie yra išpildę savo svajonę gyventi ruraliai - suprask - užmiesty prie kokios nors pelkės :D, kurie neturės kaip parsirasti namo... Dauguma Didžiosios Britanijos mokyklų yra uždarytos... :)

Taip jau šiandien aplinkybės susiklostė, kad pusryčiavau ketvirtą valandą popiet man nepažįstamoje teritorijoje ir dar labiau nesaugiai jaustis verčiančioje kavinėje, kuri išdidžiai prisistato restoranu. :D Viskas gerai, kas baigiasi, tskant škias . :D Ir dar, pasirodo, buvau aptarnauta lietuvės, kuri, kaip ir nemaža dalis atvykusiųjų į UK, "primiršo" šiek tiek lietuvių kalbą... :) Pagalvojau, jei jau tokia visa diena keista man, su naujais potyriais (kur matyta! Mano pusryčiai saulelei vakarop besileidžiant! :P), tai eisiu iki galo - ir užsisakiau full English breakfast , t. y. pilnus angliškus pusryčius. Ot drąsa mergaitės! :D Anglai, žinia, labai keista tauta. LABAI. Tad jų tradiciniai pusryčiai irgi keisti europiečiui. :D Normalus europietiškas skrandis Anglijoje pusryčių metu turi atlaikyti keptą kiaušinį, paprastai užvarvolintą ant srebučio, kuris būna persisunkęs riebalais, šalia lėkštėje plaukioja baltosios pupelės saldžiame pomidorų padaže, yra viena arba pora besko

Pasidžiaugsiu (na gerai gerai... pasigirsiu :P :D), kad darbe komplimentų sulaukiu dažnai. Dėl darbo. Nieko man tada daugiau nereikia - galiu kalnus versti atiduodama visas savo jėgas ir net nemokamai! :D (Greit, žiūriu, galima mane papirkti :D.) O kai iš kelių bičiulių netikėtai sulaukiau komplimentų, tada kažkaip susimąsčiau, kurie komplimentai man iš tiesų įstringa ir kodėl? Kažkaip neužsikabinu už komplimentų apie mano didelius papus (taip, ir tokių sulaukiu, nors krūtinė tikrai nėra milžiniška :D), arba už komplimentų, kur sakoma, kad "Ojetau, kokia tu sweet " :). Žinoma, be proto smagu, kad vertina mano darbą, kad giria už jį, tačiau, jei imčiau komplimentus, kurie nebūtų susiję su mano įdėtu darbu, tai būtų vieno bičiulio nuoširdus nusistebėjimas, kad aš galiu kokiam nors vaikinui nepatikti, nes tiesiog jo sąmonė neišneša tokios neteisybės :D. Dar vienas komplimentas, išgirstas iš mano tėčio, kuris tuo metu iki dangaus kilstelėjo, yra, kad aš futbolą išmanau geriau,

Stipriai pavėluotai, net aštuoneriais metais vėliau, pažiūrėjau Pedro Almodovaro "Pakalbėk su ja" ("Habla con ella"). Kas tie aštuoneri metai geram filmui? Niekis! :) Geras filmas per amžius liks geras. :) Apie. Atrodytų, kad apie moteris. :) Ne-a, apie du vyrus. Apie jų meilę moterims, kuri naikina, puošia, virkdo, verčia šypsotis, nuvilia ir pražudo. Jautrios sielos Benigno (Javier Camara) įsimylėjo baleriną Alicią (Leonor Watling). Aliciai patekus į avariją ir atsidūrus komoje, Benigno, būdamas slaugu, ja rūpinasi: ne tik prausia, bet ir kerpa plaukus, masažuoja, daro manikiūrą. Svarbiausia - kalbasi. Skaito jai knygas, pasakoja apie matytus filmus, spektaklius ir, atrodo, pats tiki, kad jo mylima mergina jį girdi ir mato. Keistai atrodo Benigno intymūs prisilietimai prie Alicios kūno - kad toks jaunas ir gražus kūnas nejaudintų vyriškio, tas vyras turėtų būti arba homoseksualus, arba visiškai pamišęs. :) Tačiau Benigno meilė yra tikra ir nesavanaudiška. Jam nat

Žmogus yra žvėris, žinduolis. Protas, žinia, jam suteiktas, kad galėtų valdyti savo agresyvius, neigiamus, laukinius instinktus. Protas duotas tam, kad žmogus-žvėris galėtų kurti civilizaciją, kultūrą, švietimą, šviesą, šilumą, gerumą. Suprantu, visokių žmonių Žemelėje yra (bet nemanau, kad visokių reikia). Yra užjaučiančių, empatiškų ir visiškai pasyvių skausmui ir atjautai savo pačių valia. Yra žiaurių. Ši žmogaus savybė - žiaurumas - nesvarbu, kokia priežastis žiaurumą išprovokuotų, mane labiausiai ir gąsdina. Visi turime žiaurumo. Bet noriu tikėti, kad gėris, glūdintis mūsų širdyse, geba valdyti žiaurumą. Tačiau, kai naikinantis žiaurumas užvaldo asmenį ir negrįžtamai sunaikina gyvybę, man atrodo, kad kiekviename iš mūsų asmeniškai ir Visatoje bendrai, įvyksta kad ir mažytė, tačiau pasaulio pabaiga. Net ir menkiausia žiaurumo apraiška yra nemenkas pralaimėjimas prieš milijonus metų lipdytą žmogaus savimonę. Tuo pačiu tarsi vienu pūstelėjimu nupučiama VISA, kas buvo kada nors sukurt

Šįkart mano nuomonė su MAN Booker's Prize komisijos nuomone nesutapo... Pietų Afrikos rašytojo Damono Galguto "In a Strange Room" (liet. būtų "Keistame kamabry") nebūčiau delegavusi į shortlistą (o kaip tai lietuviškai? Trumpasis sąrašas?) Nežinau, nesuprantu, kas būtent taip sužavėjo romane komisijos narius... Sutinku, Damonas Galgutas rašo nepaprastai sklandžiai, kartais net kvapą užgniaužia: " Ale ot pasakė!", bet pati fabula... Galiu iškart išvardinti tris dalykus, dėl kurių nepadėjau knygos į šalį: 1. autoriaus kalba, 2. pagrindinio personažo kalbėjimas pirmuoju asmeniu ir kone smūginis persikūnijimas į trečiąjį asmenį bei savęs stebėjimas iš šalies, 3. "trupiniuko" ieškojimas (kai kurie lietuviai sako "razinka", anglai - "vyšnia ant pyrago", o estai turi man labai patinkantį "trupinuką", tik aš sakau "trupiniukas" :D). O tas trupiniukas buvo paskutinis knygos puslapis, kur pagrindinis veikėjas,

Prieš Kalėdas, sakoma, reikia atiduoti visas skolas, išpildyti pažadus, užbaigti pradėtus darbus, susitaikyti su priešais... Asmeniškai aš negalėsiu savo gerųjų darbų sąrašėlyje prie kai kurių punktų padėti po pliusiuką (patikėkit, tikrai tariu "deja"), tačiau ką tikrai padarysiu, tai parašysiu šį bei tą apie filmą, apie kurį savo brangiam draugui ir ex klasiokui Donatui senų seniausiai žadėjau "kompase" parašyti. :) Manyčiau, Kalėdų senelis galėtų užsimerkti prieš mano neitin pavyzdingą ir neįkvepiantį elgesį šiais metais, ir priskirti šį įrašą prie išpildytų pažadų bei užbaigtų darbų, taip nebeliktų problemiško klausimo dėl dovanų padėjimo po eglute.:P Tad, Donatai, čia tau! (Ir tau, Kalėda) ;). Taigi... "The House of Sand And Fog" (liet. "Smėlio ir rūko namai"). 2003 m. Režisierius - Vadim Pelerman. Puikiai ir tiesiog nepakartojamai pagrindiniai vaidmenys suvaidinti Jennifer Connelly, sero Beno Kingsley ir Rono Eldardo. Daug pagiriamųjų žodž

Britai, žinokit, pasirodo, irgi tiki, kad krintanti žvaigždė norus pildo. :) Tereikia sugalvoti kokį vieną, kai matai ją krintančią. :) Tiesa, krintančiai žvaigždei jie turi, mano manymu, gražesnį terminą negu lietuviai - shooting star (šaunanti žvaigždė :D). O juk tai labai logiška! Kristi, vadinasi, kažkaip kažko netekti: pusiausvyros, pagrindo, orumo ir pan. O va čia - prašau - jei jau pildo norus, tai tik su parako ugnele tokia žvaigždė turėtų būti! :D Vienas toks repo atlikėjas B.O.B. (gal teko girdėti?) dainoje "Airplanes" repuoja apie... koks netikėtumas! lėktuvus (:D), kurie gali išpildyti norus. Mane dainoje žavi tik priedainis, nes jį traukia gražus moteriškas vokalas, tačiau mintis, kad lėktuvai, kurie dažniau žmogui matomi negu krintančios žvaigždės, galėtų pakeisti norų pildymo objektus, yra NUOSTABI. :) "Can we pretend that airplanes in the night sky are like shooting stars? I could really use a wish right now (wish right now, wish right now)". Šie žod

2008 m. Courtney Hunt filmas "Frozen River" ("Užšalusi upė"). Pats tas baltiems pošaltiems žiemos vakarams. :) Nesitikėjau, kad tokį įspūdį paliks filmas apie dviejų moterų gyvenimus. Melissa Leo, mano draugė detektyvė iš "Žmogžudysčių skyriaus" jau nuo mažų dienų, yra be galo natūrali aktorė - atrodo lyg nevaidintų, o tikrai būtų . Tai ir yra gero aktoriaus požymis, ar ne? :) Melissa Leo, vaidinanti finansinių bėdų spaudžiamą Ray, filmui įneša tiek daug natūros, kad, regis, veiksmas vyksta ne kažkur tarp Kanados ir JAV, o visai šalia: tavo žiemoj, tavo dienose, tarp tų ir su tais, kuriuos pažįsti. Man labai patinka tas pribloškiamas žiūrovo neatskirties jausmas nuo gyvenimo kino juostoje! Už tai iš manęs šiam filmui didžiulis pliusas! :) Kita pagrindinė "Užšalusios upės" aktorė - Misty Upham, vaidinanti mohakų (mahokų?) genties atstovę Lilą, mano akimis, šiek tiek nusileidžia vaidybiniais gabumais savo kolegei Melissai Leo, tačiau jų abiejų due

Greitai greitutėliai bandysiu parašyti šį paskutinį 2010-ųjų rudens įrašą. Kadangi noriu apvalaus 150 blogo įrašų skaičiaus (snobizmas ne kitaip!) ir noriu iškilmingai taikaus šio vienetinio rudens išlydėjimo bei jaukaus ir tvirto šios vienetinės kalendorinės žiemos sutikimo. :) Manau, žinote a. a. maestro Vytauto Kernagio dainą "Paukščiai". Tai štai. Ši daina, žiūrint į Londono snaigių šokį, sukosi mano makaulėje iki negalėjimo. Mano negalėjimo. :D Man, žinokite, nėra liūdnesnės rudens išlydėtuvių dainos. Aš rimtai. Gerai, kad snigo, nes kitaip visai juoda diena būtų pasidariusi... "Išskrido paukščiai iš namų. Tylu - jų meilės giesmės baigės". Jei imtume eilėraštį atskirai nuo muzikos - išgyventi dar galima, bet jei su muzika... Atleiskite, einu išsiverkti... :D :P Kai kas galėtų paprieštarauti: "Ir ko čia žliumbti? Graži, lyriška daina, plius su viltimi, kad tie paukščiai sugrįš - "jie grįš pavasarį saulėtą. Ir džiugins jaunus ir senus daina tiek syki

Šeštadienis. Šurmulys mūsų virtuvėlėje prieš prasidedant susirinkimui. Viršininkė iš žmogiškųjų išteklių arba kitaip kadrų skyriaus laukia paskutinių atskrendančių paukščių į lizdą. Prie vieno virtuvės apvaliojo stalo sėdi keturi asmenys - tiesiai jai už nugaros: anglas, šveicarė, Latvijos rusė ir lietuvė. Anglas su šveicare kalba angliškai, Latvijos rusė su lietuve - rusiškai, tada jos kelis žodžius įterpia angliškai, visas stalas kartu skaniai pasijuokia. Viršininkė pasižiūri gana nustebinta į apvalujį stalą ir, atsisukusi atgal į 'auditoriją', su šypsena sako: "My god". :D Tada į virtuvę įlekia Noemi ir savo stipriu itališku akcentu pradeda kažką sakyti. Kažkokia bėda su siuntomis. Kai jai pritrūksta angliškų žodžių, pradeda gestikuoliuoti ir visiems pradeda darytis aiškiau. Šveicarė jos ramiai itališkai kai ko paklausia, Noemi atsako, šveicarė išverčia angliškai. Visa virtuvė sukyla darbui. Išeinant pro duris girdisi angliškos, rusiškos, lenkiškos, lietuviškos ir

2008 m. japonų režisieriaus Takeshi Kitano, Lietuvos auditorijai pažįstamo iš filmo "Lėlės", darbas "Achilas ir vėžlys". Įtariu, kad į filmą visiškai įsijausti gali tik menininkai arba menui prijaučiantys. :) Nes tie, kurie gyvenime tenori būti "sėkmingais" asmenimis, dažniausiai neitin vertina bet kokio meno bet kokią apraišką. :) Filmas - dviejų valandų trukmės, tačiau bent jau man, laikas neprailgo. Ar žiūrėčiau dar kartą? O jooo ... Ir dar kartą, ir dar kartą, ir dar. :D Apie ką. Apie menininką (kurį vaidina pats Takeshi Kitano), jo tragizmais paženklintą vaikystę, jo kelio paieškas, jo savanaudiškumą, jo atsidavimą. Ir apie jį supančius žmones. Jų supratingumą, jų ištikimybę... Galėčiau, žinoma, ir daugiau su įrašu plėstis, bet ar verta? :D Verta tik pažiūrėti. :) Nes tiek minčių filmas sukelia! Vienas iš tų superretų atvejų, kai man pritrūksta žodžių. :D Išvada, išžiūrėjus filmą, man atlumpsėjo štai kokia: labai labai labai svarbu bet kokioje situac

Sekmadienio rytas prasidėjo nuo Marytės. Vos akis praplėšusi pravėriau kambario duris, o ten gimnastiškai koją išraičiusi prausėsi Marytė. Aš kone šoktelėjau, nes nesitikėjau ją sutikti prie mano kambario durų, kitaip sakant, buvau nustebinta iš pas(t)alų :), o ji ne ką mažiau nustebo, kad aš tik dabar teikiausi jai duris atverti. Kurį laiką buvau ilgauodegės smulkmės (labai smulkios) ignoruojama, bet, praėjus kuriam laikui, mūsų santykiai atšilo :). O kai katė šalia, už lango - šerkšnas ir dar puodelis man taip reikalingos kvapnios, tirštai juodos kavos su cinamono lazdele raudonam puodely, po truputį džiugiai (man - džiugiai) galvoje pradeda suktis kalėdinės giesmės. Tada dainos. Tada, žiūrėk, aplanko jausmas, kad nenori nusimesti savo pižamos, tik įsisiauti į beveik kailines tapkes su rožiniais burbulais ir bumbulais, ir, kad dar būtų šilčiau, įsijungti elektrinį pečiuką . Tuoj prasidės mano dovanų pirkimas. Nes aš to noriu. Nes man tai nėra vien komercija. Ir ne todėl, kad tik Kal

Daugelis tinklaraštininkų rašė, jog 2007 m. Pulitzerio premijos laureato Comraco McCarthy romanas "the Road" ("Kelias", 2008 m., "Rašytojų sąjungos leidykla", vertė Violeta Tauragienė) yra viena niūriausių, o gal net pati niūriausia kada nors skaityta knyga. Ir norėjau, ir tuo pačiu baiminausi pradėti skaityti šį romaną. Kai pamačiau, kad lietuviškas vertimas priklauso Violetai Tauragienei - vertėjai, kuri savo profesionaliu vertimu mane be galo žavi, ir kad knygą išleido "Lietuvos rašytojų sąjunga", ryžausi imti ją, broliai ir seserys, ir skaityti. :D Tikrai niūri, tamsi, juoda istorija. Apokaliptinė. Tiksliau, postapokaliptinė. Tėvas ir sūnus keliauja po gamtos ir žmonių kanibalų nuniokotą kraštą. Keliauja į Pietus - ten, kur šilčiau. Jų kely akis badanti tiesa: išdarinėtas kūdikis, tvarte tabaluojantys žmonių kūnai, šaltis, drėgmė ir suodys, sėdančios ant kūno ir ant veido, išnykusios maisto atsargos, kurias užtikti yra fortūnos malonės klausi

Kurtas Vonnegutas. Esė "Žmogus be tėvynės" ("Kitos knygos" 2007 m., vertė Vytautas Petrukaitis). Daug informacijos apie K. Vonnegutą čia nepateiksiu - kam šis rašytojas visiškai naujai išgirstas ir kas jo kūrinių dar nėra skaitęs, smalsumo vedinas(-a), manau, pasigūglins ir atras nepaprastai įdomią asmenybę. :) O aš tik savitiksliškai pasidžiaugsiu, kad mano pirmas profesionalus priartėjimas prie knygos buvo Kurto Vonneguto "Galapagai". :) Atlikau šiai knygai korektūrą. Ir sentimentai man dabar nesvietiški , ir toks profesinis krikštas, mano giliu įsitikinimu, yra puikus tolimesnės profesinės ateities ženklas! :D Perskaičiau dabar šio ironiškojo rašytojo "Žmogų be tevynės". Dar skaitant knygą toptelėjo mintis: Vonnegutas, toks jau dėdulė amžiuj , atitinka visus šiuolaikinio jaunimo, tik turinčio brandesnės patirties, kriterijus. Mano galva, rašytojas taptų vienu labiausiai skaitomų bloggerių . ;) Lengvas sarkazmas, nejuokingi juokeliai pasakomi

Sumąstė mūsų darbovietė surengti "Spurgų valgymo nenusivalant lūpų" čempionatą, angliškai tai vadinosi "the Doughnut Challenge". :D Žinoma, aš savimi labai didžiuojuosi, nes angliškos spurgos man neskanios, o va, aš NET VIENĄ nenusivalius pudruotų ir uogienuotų lūpų bei žandų, suvalgiau. :D Rankos valgant kažko drebėjo... Gal dėl to, kad visas ofisas į mane stebeilijosi... Žinoma, kaip ir į bet kurį kitą, šlamščiantį spurgas, bet vis tiek... :D Na, bet laimė didžiausia ta, kad, įveikusi šį iššūkį, gavau sertifikatą su Homeriu Simpsonu, sakančiu "mmmm.......Donuts". Tai kaip čia nesidžiaugsi? :D Visa ši akcija-atrakcija vyko labdaros tikslais: aukojo, kas kiek galėjo ir norėjo, labdaros fondui "Shooting Star", besirūpinančiam vaikais ligoninėse, tuo pačiu aukotojai turėjo nemažą malonumą pasijuokti iš džiugiai nusispalvinusių veidą kolegų. :) Šis čempionatas paskatino parašyti apie kalnus verčiančia aureole pasipuošusį žodį "labdara".

Žinot, būna taip, kad suabejoji savo paskirtimi Žemėje. Svarstai savo reikalingumą, naudingumą, prasmę. Būna, kad ir su apatija tenka pakovoti. Vis tiek visada išvada nusidažo juodai: VISI MES VIENĄ DIENĄ MIRSIM. :P Tada labai labai praverčia turėti šalia kokią nors gražią ir gerą akimirką. Mano akimirka šįkart yra Colinas - bendradarbis, iš kelių savaičių atostogų Riminyje parvežęs man keturis paplūdimio akmenėlius (labai gražus angliškas žodis "pebbles" :) ). Tuoj paaiškinsiu savo laimę iki graudulio dėl tų akmenėlių: pirma, aš niekada neatsisakau akmenėlio(-ių) kaip lauktuvių iš svečios šalies - labai puikus, išradingas ir pigus būdas "apkeliauti" ne vieną kraštą. :D Antra, pats tas faktas, kad kažkas, su savo mintimis vaikščiodamas paplūdimiu, į pasivaikščiojimą netiesiogiai pasikviečia ir tave, yra vienas dosniausių žmogaus poelgių! Tas momentas, kai esi pakviečiamas į kito asmens dieną, manau, yra visa tai, apie ką kalbėjo Mažasis Princas ar mokė Jėzus.:) Dal

Turiu Draugę. Ir labai džiaugiuos, kad ją turiu. :) Žmogus, kuris padėjo man daryti reklamą su "Svajonių sparnų" skrydžiais :D, kuris maitino keptais ryžiais, kai atseit valgyti nenorėjau :D, ir atidavė bilietą į Donato Katkaus orkestro koncertą. Žmogus, kuris visada yra tam, kad nesijausčiau, jog mano gyvenimas slysta iš po kojų. Lina dabar gyvena Italijoje. Prieš išvažiuodama į ten ji man mistiškai kalbėjo apie kažkokią dvasinę kelionę, maniau, kad gal kokią piligriminę, o Lina tik mįslingai atitardavo, kad "panašiai" ir dar pridėdavo, kad ta kelionė priklausys ir nuo kito žmogaus. Tylėjau ir laukiau. Nors žudė mane tas nelemtas smalsumas. Į gabalus skaldė. :D Tai štai. Vieną dieną sulaukiu iš Linos žinių apie jos kelionę ir gaunu įrodymą, kad Gabrielis Garcia Marquezas iš tikrųjų gyvas :D. Ištrauka iš Lincės laiško: "Vakar įgyvendinau savo didžiausią svajonę! Dievuli, beveik negalėjau miegot - taip viriau visa iš jaudulio. <...> Dirbau visą vasarą

Arba "Take that" :). Vieną vakarą vakarieniaudama užmečiau akį į tv. Rodė baltai juodą dokumentiką apie atsinaujinusią britų pop grupę "Take that"... Stebėjau vaizdus, bet net nebandžiau klausytis begalinių atseit ginčų dėl dar vienos dainos, kai vis tiek viskas visada susiveda į įrašų studiją su tuo pačiu nepakitusiu tekstu ir muzika, kur Barlow arba Robbie's traukia tą dainą ir visi linkčioja galvom: "That is amazing! That is beautiful!" Et. Negi tikrai taip gražu? Turėjęs būti didysis R. Williamso ir G. Barlow susivienijimas, britų spaudos kitą rytą po vienybės pakto, buvo nušviestas pirmuosiuose puslapiuose kaip labiausiai nevykęs... :D Nors nėr čia ko juoktis... Skaudu scenos žmonėms gauti tokią nedraugišką kritiką. Prisimenu, įtemptai stebeilijaus į žydrąjį ekraną, kai vyko "Take that" spaudos konferencija, surengta jų išsiskirstymo "proga" 1996 m. Vienas ilgaplaukis "Take that" narys sakė, kad tai - ne grupės gyva

Tokios mintys mane apniko ir gana niūriai apniko, turiu konstatuoti, kai vėl, atėjus svarbiai šventei bandžiau surasti sveikinimo žodžius, pasitelkusi kompaktiškąjį internetą. Tikrai supergreitai google paieška išmetė sveikinimų mišką. Bet... Kuo toliau žiūrėjau, tuo liūdniau darėsi... Mano pažįstamui šiandien sukako 50 m. Gražus jubiliejus... Nereikia laukti natūralios žmonių reakcijos, kai pasakai, kad tau 50 (dauguma arba pradeda dainuoti "penkiasdešimt metų - tai visai mažai", arba linksmai "nusistebi": "O! Tai jau pusė kelio nueita"...), tereikia atsidaryti internetą ir visi sveikinimai plūsteli tau į akis: "nors metai ženklina plaukus...", "smilkiniuose įsirašė rūpesčių našta", "nenusimink, kad dienos bėga...", "į kiekvieno gyvenimą ateina ruduo..." ir t. t. ir pan. Negražų trumpinį parašysiu, bet parašysiu: WDF?????????!!!! Tai koks čia, atleiskite, sveikinimas? Kai nuolat žmogui primeni, kad jo dienos trum

Manau, geriau ir nepasakysi. :) Rusų rašytoja Lena Eltang, žžžžžiauriai charizmatiška asmenybė, jau dvidešimt metų gyvenanti Lietuvoje, apie lietuvių charakterį pasakė, mano galva, ypač taikliai :): „Koks įdomus lietuvių charakteris! Kaip miškas: snaudžiantis, galingas, su povandeninėmis srovėmis..." Perskaičiau šią mintį ir mane lyg strėle kas pervėrė: " Nu geriau neapibūdinsi!" :) Su šia žaviai raganiška kūrėja interviu čia . Kai norėsis paskaityti apie Moterį. ;)

Vakar vykau į Londono universitetą. Lėkiau, skubėjau, nervinausi pastrigusi kamščiuose, išlipau ne ten, kur reikia, ir pasiklydau, po to per visas didžiausias Londonsičio gatves lėkiau į nedidukę Universiteto gatvelę labai uždususi ir susitaršiusiais plaukais, kad susitikčiau su JUO. :) O jis - tai Prezidentas Valdas Adamkus. :) Ot nuskambėjo, ane ? :D Įdomi, beje, situacija buvo: teiravausi vieno vyriškio kelio, jis man nurodė labirintų labirintus iki universiteto, man iki renginio pradžios buvo likę apie 15 min., o tai reiškė BĖGIMĄ, žmogus pamatė mano siaubo apimtą veidą ir su lengva šypsena veide paklausė: "Late to meet someone?" ("Vėluoji su kai kuo susitkti?") Aš (jau skuosdama tolyn): "Yeah, the president". Kai vyriškis palydėjo mane savo "cha cha cha", aš dar atsisukau ir rimtai atitariau: "No, really". Džentelmenas nebesijuokė... Bet, įtariu, trumpam suabejojo mano sveikata... :D Taigi, pradžia buvo tokia, kad "Santaros -

Arba bent jau nemenkas pulkas :): Rikis, Tikis, Rainius, Murklys, Tylutis, Markizas, Zakas, Rifas, Bratka, Bukas, Bondas, Mifūnė, Neo, Marsė, Hiperbolis (Hipis) - 1 para, Ulijona von Balandė, Ulbis, Mindaugėlis ir Lieputė (nes išsirito per Mindaugo karūnavimo dieną - liepos 6-tąją), Kaštanka, Katinelis - buvę mūsų. Palikę iki savo dienų pabaigos, arba priglausti laikinai, kol rado neišduodančius namus. Mūza, Lambertas - dabartiniai negeriečiai , irgi mūsų :). Džekis (kaimynų), Džekis (Lomių km.), Sabalis, Meškis (abu kaimynų), Pyceris (kaimynų katytė. Paliko randuką ant mano rankos, nes lindau prie jos vaikučių katilinėj :) ), Filka (kaimynų), Filka (Dainavos g. kaimynės), Nika, Rintis (mamos draugės kycius ), Mikūsia, Zylė (abi draugų poros, arba, kitaip sakant, draugų pora - jų abiejų :D), Garfildas, Tobis, Rikis (Danutės ir Arvido trijulė), Lordas (Monikos), Trepsė (Tikio "žmona" ir, nepaisant jo paklydimų, jo amžinoji meilė :D), Čiangas, Mirta (kitos laiptinės), Mirta (mū

Ne, čia ne apie kokį tais seniai rodytą serialą rašysiu, tačiau - taip - įrašas bus kone serialinis :). Šito įrašo atsiradimą inspiravo nesenas įvykis mano darbe. Tiksliau, teritorijoj, kurioj įsikūrusi mano darbovietė. Priešais mūsų paštą yra lenkiškų prekių sandėlys (iš ten perkamos visai Anglijai "Kubuš" sultys :) ). Vieną dieną žengiu į darbovietės teritoriją, o apsaugos darbuotojas moja man prie langelio ir, man prisiartinus, šypsodamasis sako: "Tavęs policija ieško - va, pažiūrėk (atsuka į mane kompo monitorių, fiksuojantį kameromis judesį teritorijoje), kiek jų čia suvažiavę..." Mane, aišku, smalsumas jau žudo ir aš pėdinu į jo būdelę, kur kartu su sodininku-kiemsargiu-šlavėju stebiu veiksmą. :) Pasirodo, sunkvežimis iš Lenkijos atvyko ne tik su maisto prekėmis, bet ir su gyvomis būtybėmis. :) Iš sunkvežimio buvo iškrapštyti devyni asmenys, gandai sklando, kad iš Filipinų. Kelias dienas mūsų darbovietėje tęsėsi intensyvūs spėliojimai, kad vairuotojas neleg

Dar nežinau, kaip ir su kuo, tačiau Kalėdoms tikrai grįšiu į apsižiemojusią Lietuvą. :) Netokios geros žinios - nežinau, ar atvyksiu į Vilnių. :( Geras kaip ir pasiūlymas :): jei neatvažiuočiau į sostinę (diiidelis "JEI" :P), ar Jūs atvažiuotumėt į Tauragę? :) Svarbiausia, turiu parskridimo į GB bilietą :D. O nuvykimo Kalėdoms bilietas kaip nors iš kur nors dar atsiras :D. Nu nes REIKIA TIKĖTI STEBUKLAIS ;D.

Labai pasiilgau Tave rašyti... Ką papasakoti - visada turiu :). Pats žinai. :) Tik kartais būnu per silpna bet kokia raiškos forma bet kokį raiškos formatą pateikti :P. Turiu galvoj ir fiziškai, o kartais ir verbaliai per silpna. Kartais leidžiu įvykiams ir nuotykiams, faktams ir stebėjimams susigulėti, subręsti, kad jie gražiai nugultų Tavo virtualiame lape, nes neatleisčiau sau, kad Tave taip neatsakingai pribjauroju. Kartais kai kurias mintis paleidžiu arba sujungiu su kitomis - dėl tos pačios Nebjaurojimo politikos :). Bet štai. Pirmadienis. Ne, jau antradienis. Aš lūžtu - taip noriu miego, bet jaučiu pareigą ir neapsakomą norą, prieš palinkit Tau saldžių sapnų, pasakyti, koks man esi brangus ir kad Tavęs nepamiršau... :) Brangus dienorašti,

Perskaičiau ir gailiuos, kad JAU perskaičiau Emmos Donoghue - šiųmetės MAN Booker Prize nominantės - knygą "the Room". Mieli mano skaitytojai! Aš apakusi ! :) Kaip seniai skaičiau tokią gerą, ne į klasikos sąrašus (kol kas) įtrauktą knygą. Šiandieninių knygų nei temos, nei rašymo stilius paprastai nebestebina. Sakoma, kad Marquezas, įtvirtinęs magiškąjį realizmą, uždarė duris naujiems literatūriniams stiliams bei žanrams. :) Magiškasis realizmas - tai tarsi tas cheminis elementas, užpildęs savotišką literatūrinę Mendelejevo cheminių elementų lentelę. :) Tačiau E. Donoghue "Kambarys" mane sužavėjo ir pasakojimo stiliumi ir pačia istorijos idėja. "Kambarys" - knyga, įkvėpta realios istorijos, kai mergina, įkalinta savo paties tėvo (austro Josefo Fritzlo) rūsyje, prabūna tamsioje mažoje patalpoje 24-erius metus. Pati rašytoja sako, kad nors ši visus pašiurpinusi istorija ir įpūtė jai kūrybos vėjų, tačiau romanas nėra vien ši istorija. Tai knyga visoms ir visi