Dinozauras prie lovos

Pabudau, kai saulė jau gerokai plieskė man į veidą. Pirmas mane pasitikęs vaizdas, o po to ir pirma sekusi mintis vos atmerkus akis buvo "dinozauras". :D Pūkuotas, pilkas, tačiau... dinozauras. Rex Lambertum. :D Net kilimėlis prie mano lovos pasirodė per mažas tam kudlų kaltūnui :D. Pagalvojau, kad pasaulis nesikeičia. Nuo gimtų vietų iš esmės niekada nepabėgsi, nuo savo pašaukimo bei tikrų meilių - irgi, stumbrai Lietuvos giriose prisikėlė iš naujo, močiutės gamintos uogienės ir konservuoti agurkėliai vėl tampa labiau vertinami negu parduotuviniai, galvos skausmą siūloma geriau gydytis natūraliomis priemonėmis ir užmiršti citramoną, o ir dinozaurai niekada neišnyksta. :) Maniškis dino pūkuotas ir švelnus, su charakteriu ir tikrai gigantiškas :D. O paprastai dinozaurai Žemėje - žmonių planetoje - ir turi žmonių pavidalą. :) Juk ir aš kai kuriais atžvilgiais, vaje, kokia dinozaurė! :) Primityviai gigantiškos mintys, kurios lyg ir turėtų jau po truputėlį kraustytis "už vaivorykštės", ale net neketina išnykti. :) Išvada: kol žmonėse gyvens nors kokie dinozaurai, tol ir mamutai niekada neišnyks. :D
Kac kac kac...

Gyvūnas nuotraukoje ne mano, tad žvėrys, kuriant šį įrašą tikrai nenukentėjo. :D Negalėčiau aš taip iš savo gyvulių tyčiotis. :D