Vasaros skaitiniai. Siaubo dievukas

Tiesą sakant, noras pasinerti į "vasaros skaitinius" mane gali ištikti bet kuriuo metų laiku. :) Man "vasaros skaitiniai" - tai įtempto mąstymo nereikalaujančios, pakankamai greitai suskaitomos, žadinančios įvairias, tačiau visada stiprių skalių emocijas, knygos. :) Mano tikros vasaros tikri skaitiniai prasidėjo siaubo meistro Stepheno Kingo 2008 m. "Duma Key". Klausimas: kodėl dabar taip populiaru leisti knygas-plytas? 583 psl., pvz.? Knygą YPAČ sunku rankose nulaikyti, kai ji eina į pabaigą. :) Jau nekalbu, kad tiekos puslapių knyga užima nemažai vietos rankinėje, knygų lentynoje ir pan. Taigi, "Duma Key" savo dydžiu tikrai netinka "vasaros skaitiniams" :), bet žadinti mano baimes - kaip tik. :) Taip, man labai patinka, kai literatūra man žadina ir šiurpuliukus. :) O Kingą kaip rašytoją-siaubo meistrą vertinu. :)
Kam nepatinka fantastinis siaubas (mano išmislytas terminas :P), tas galit šio įrašo toliau nebeskaityti. :) Kingas - visiškai skonio reikalas. O kam patinka... Rekomenduoju paskaityti. Ypač vėlai naktį, kai aplink ramu ir esate kambary vienas su knyga (ir savo fobijom :)). Tiesa, jei kas jau esatę skaitę rašytojo "(Naminių) gyvūnėlių kapines" arba "Kristiną", šis romanas, manau, turi pasirodyti labiau fantastinis negu siaubo. :) Siužetas. "Duma Key" - vietovės pavadinimas, kurioje apsistoja po žiaurios avarijos netekęs dešiniosios rankos, Edgaras Freemantle'as ir kaip sveikimo būdą pasirenka tapybą. Tada ir prasideda... :D Dešinioji ranka pradeda niežtėti, Edgaras pradeda tapyti pranašiškus paveikslus ir mistika bei netektys vis labiau pradeda įsisukti į jo gyvenimą. Viskas baigiasi sąlyginai laimingai. Pateikti nei laimingą, nei nelaimingą pabaigą - S. Kingo braižas. Įdomu tai, kad šiame romane amerikiečių rašytojas atsisuka į graikų mitologiją - "Duma Key" blogio šaltiniu tampa Persefonė. :) Ir ji man niekaip mintyse nesipiešė kaip baisi mirties nešėja. Taip, žinau, Persefonė - mirties karalystės deivė, naikinanti šviesą, bet vis tiek man sunkoka rasti jai sąsajų su jūros ar gėlu vandeniu ir priskirti skenduolių pasauliui. Gal būčiau pasiūliusi Kingui, jei būtų manęs klausęs :D, kad pasirinktų kaip piktą, despotišką personažę kokią neutralią kito pasaulio būtybę, neturinčią tokios didelės mitinės praeities. :) Bet viena aišku - net jei randu visokių priekabių rašytojo tekste :D, man jis patinka ir mūsų bendradarbiavimas nesibaigia. :D Ir, kiek teko skaityti siaubiakų, kol kas nė vienas neaplenkė Kingo sukurtų gyvų dialogų, personažų, humoro ir... siaubo :). (B)RRRRR... :)