Sesuo Judita

Omeny turiu Juditą Vaičiūnaitę. Poetas Algimantas Baltakis savo poezijos knygoje „Vienuolynas“ plunksnos kolegę pavadino seserimi Judita. :) Taigi, ši miesto poetė man yra KAŽKAS TOKIO. :) J. Vaičiūnaitė – drąsiai teigiu – mano mėgstamiausia poetė. Nepaprasto talento kūrėja! Seniai seniai su vienu universiteto laikų kolega kalbėjomės apie literatus savo kūriniuose rodančius Vilnių. Buvo minimi Ričardas Gavelis, Antanas Škėma, o bičiulis taip pasakė: „Mane su Vilniumi geriausiai supažindino Judita Vaičiūnaitė“. Ne tiek konkretūs architektūros statiniai, ne tiek adresai ar konkrečios istorijos vaikšto po J. Vaičiūnaitės Vilnių, kiek pati sostinės, ypač senamiesčio, dvasia: aura, kvapas, charakteristika. Rimtis. Reikia pasakyti, jog poetė nerašo išskirtinai vien apie Vilnių. Vaičiūnaitės poezijoje yra ir meilės, aistros, mitologinių temų. Tačiau menininkės poezijoje grynos gamtos temų nėra. Jei gamta ir prasimuša kur nors eilių rimuose, ji būna supinta su architektūros detalėmis, gatvės grindiniu – apgaubia kokį nors kultūros, urbanistinį reiškinį. Draugei, kurią taip pat kažkada pavadinau „poetica urbana“, pavasariais laiškuose vivenu, kaip pasiilgau Vaičiūnaitės poezijos, Vilniaus ir Henriko Radausko kaštonų. :) Kadangi – o džiaugsme! – Tauragės namų bibliotekoje visada grįžusi galiu rasti J. Vaičiūnaitės eilių, jas ir pavartinėju prieš užmiegant... Mano mano mano...

***
Aš dugne surasiu gintaro karūną,
ošiant priešistorinėms nakties pušims –
dėk čia galvą, sėsk šalia, nors čia nerūkoma,

nors žvaigždės skeveldra kaip akmuo atšips...

Sukryžiuotose bejėgiškose rankose
ji žėrės – nupūsiu debesų putas,
dumblą ir kriaukles nuo spindesio nugramdysiu
atsargiai lyg juvelyras... Sėsk. Pats tas

žaibiškas žaros prasiveržimas, iš tranzitoriaus
tarsi vėtra augs tamsi nyki banga...
Kaip koplytstulpis stovės grakštus ir įstrižas
senas kopų medis – vėjinė knyga.


(„Aš dugne surasiu gintaro karūną“, psl. 95, “Skersgatvių šešėliais aš ateisiu”, sud. Rasa Praninskienė, 2002 m., leidykla “Žuvėdra“)