Vasaros skaitiniai. Ir taip – be galo


Mamos artima draugė – logopedė bei pedagogė, dirbanti su specialiųjų poreikių vaikais. Norėdama pasikelti kvalifikaciją ir tuo pačiu įnešti į šeimų, auginančių vaikus su specialiaisiais poreikiais, bendruomenę indėlį, išleido knygelę „Kuriame pasaką“. Prie knygelės išleidimo prisidėjo net Tauragės savivaldybė. :) Beje, visiems, kam aktualu spausdinių leidyba, rekomenduoju kreiptis į „Utenos Indrą“ – ilgai ieškota, tačiau rasta leidykla leidžia puikius, gražius, kokybiškus spausdinius. Pateisina ir kokybę, ir yra verta dėmesio ekonominiu požiūriu. Žinoma, svarbiausias indėlis į knygelės atsiradimą – iš pačių vaikų galvelių, fantazijos teritorijos. Jie piešė iliustracijas ir kūrė pasakas. Tokią ryškią – sodrių ir įvairių spalvų vaikišą knygelę seniai mačiau! Tekstai per ne lyg neredaguoti, tad, akivaizdu, jog norėta eilinio skaitytojo akį prikaustyti piešiniais. Linksmiausia man buvo skaityti pasakas be galo. :) Vaikams buvo pateiktas pasakos be galo kūrimo modelis, tad jaunimėlis ir reiškėsi kaip išmanė. :) Ir jiems visai neblogai pavyko! :) „Pasakos – tarsi vartai, pro kuriuos vaikystėje praeina milijonai žmonių. Jos praturtina vaiko sielą, iš kurios vėliau formuojasi viltys, idealai. Pasakos padeda išsaugoti vaikystę, žmogiškumo esmę.“
Sveikinu mamos draugę, išleidus knygelę, pasikėlus kvalifikaciją, parodžius tokią gražią iniciatyvą bendruomenės atžvilgiu, sveikinu vaikus, kurie leido pasireikšti savam kūrybiškumui, ir sveikinu mažylių tėvelius, kurie kasdien žiūri į savo stebuklą per kitus asmenybės augimo kriterijus bei tempus ir kurie pelnytai gali didžiuotis savo atžalomis. Kitiem „Kuriame pasaką“ knygelė nereikalinga – ja neprekiaujama knygynuose, tačiau ji labai LABAI svarbi visiem tiem, kas prie jos atsiradimo prisidėjo.
Stebuklus reikia išmokti patirti kas dieną. Vis iš naujo ir taip – be galo.

Pasaka be galo

Kartą mažas Mantukas ėjo pas draugą į svečius. Nešė dovanų fotoaparatą. Bet užkliuvo už akmenėlio, pargriuvo ir sudaužė fotoaparatą.
Tada grįžo namo, sutaisė. Ir vėl nešė draugui. Bet vėl užkliuvo už akmenėlio, sudaužė fotoaparatą.
- Ar graži pasaka?
- Tau graži ir man graži...

(Mantas, 4 m.)


Nu lyg apie mane vaikas pasaką sukūrė... :D Tik tiek, kad fotoaparato pataisyti man nebeina... :D

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Achille'o Claude'o Debussy kulnai

Tėvų pirmos jaunystės muzika mano ausinėse :)

Po ilgo ilgo laiko...