Gruodžių dokumetiniai burtai


Į Getės institutą Londone mane paviliojo "Screen Green" festivalis. Tai jau ketvirtas teminis festivalis Getės institue, kuris šįkart atsisuko į globalinę ekologijos problemą. Tačiau vienas pagrindinių tikslų ten nusigauti buvo - Julijos ir Rimanto Gruodžių "Karlovy Vary" bei daugelyje kitų festivalių laimėjęs garbingus prizus, dokumentinis filmas "Upė". Režisierė Julija - mano buvusi dėstytoja. Be galo šiltas žmogus, su kuriuo sklandžiai mezgėsi ryšys. Kai pirmą kartą pamačiau dėstytojos ir jos vyro filmą apie mažo miestelio varinių pučiamųjų mergaičių orkestrą, galvoje pradėjo suktis daugybė minčių: kaip puikiai režisieriai parodo detales, žmonių vidinį grožį, užsispyrimą, ryžtą ir kiek įdomių žmonių, prieš kuriuos verta lenkti galvą, Lietuvoje yra. Ir padariau išvadą, kad būtent dėstytoja suapvalina grubius vyro režisieriaus darbo kampus, nes toks jaukus žmogus kitokio prisilietimo ir negalėtų įnešti į filmą. :)
Filmas "Upė" - apie valdžios seniai užmirštą Selenikų kaimelį šalia Jonavos, kur žmonės verčiasi atsitiktiniais darbais, dauguma gyvena iš pašalpų ir pensijos, bet stengiasi savo vaikams ir vaikaičiams sukurti kuo geresnę ateitį. Ir apie katiną, kartais įkišantį savo uodegą į kadrą. :) Kaimelis unikalus tuo, kad jis savotiškai tapęs dar viena Lietuvos Venecija - į jį patekti galima tik per upę. Didžiausia problema ta, kad į Selenikus nekursuoja autobusai, o tiltas, vedęs į gyvenvietę ir sugriuvęs po "Achemos" avarijos, jau dvylikti metai neatstatomas. Tad Seleninkų kaimo žmonės į kitą miestą keliasi valtimis. Kaimo vaikų kasdienybė - pirmyn ir atgal valtimis į mokyklą. Žiemą vaikai pėdina per užšalusią upę - viena mama pažymi kelią eglišakėmis, kurios rodo, kur saugu eiti. Pats smagiausias metas seleniškiams vaikams - žiema, kai gali ant ledinės upės paviršiaus važinėtis dviračiais. :) Man vis dar atrodo, jog tai sunki kasdienybė, tačiau kaimelio gyventojai jau priprato prie tokio susisiekimo būdo, o kai kurie vaikai net neatsimena kada nors buvus tiltą. Filme rodoma graži, tvirta ir retkarčiais graudi Lietuvos kaimo, atskirto upės, buitis ir dienų tėkmė.
Tiesa, kai kurie Gruodžių filmai, manau, yra labiau vykę, tačiau ir šis įsirašo į poetinės dokumenitkos gretas.
Vertinimas: 8/10. Bet... Jei kada turėsit kur ir kaip pažiūrėti dokumentinį latvių režisieriaus Maris Maskalans darbą "Par Dzimteniti" ("Three Men and a Fish Pond"), apie draugus mėgėjus ornitologus, labiau rekomenduočiau šį filmą. Labai gražūs gamtos vaizdai, paukščių giesmės ir labai gražus rainas katinas. :) Tiesa, filmas gana tiesus - vietomis tikrai dangsčiausi akis, nes buvo rodomi ne patys saldžiausi veiksmai su žuvimis ir paukščiais.
Didžiuojuosi, kad Lietuva turi Gruodžius, ir tuo, kad Lietuva yra kaimynė irgi puikių dokumentikų :).

Komentarai

  1. Mm, žadėjau tą filmą pažiūrėt, bet dėl kažkokių priežasčių nepavyko, labai tikiuos, kad dar kada rodys :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. arba parodys per LRT ar LRT2 - kaip visada. :D

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Būkit žmonės - nesveikinkit

Yurgos yuvelyrika

Rumi šnabždesiai