Daug šviesos

Kaip džiaugiuos, kad Jane Campion („Pianinas“, 1998 m., vaid. H. Hunter ir H. Catelis) sukūrė dar vieną elegišką filmą! Mano pavasario pradžiai jo kaip tik ir trūko. :) Nors filmas 2009 m. ir Lietuvos padangėje debiutavo „Kino pavasario“ programoje, man jis – naujiena. :)
Kas, kada, su kuo ir apie ką. Kas: režisierė – Jane Campion. Kas II: filmas – „The Bright Star“ (liet. „švytinti žvaigždė“). Kada: 2009 m. Apie ką: apie poetą Johną Keatsą – vieną iškiliausių XIX a. Anglijos poetų romantikų, jo gyvenimą, kūrybą, meilę, ligą ir mirtį.
Tai filmas, kupinas tos gražios šviesos, sakyčiau, skaidrumo, kažkuo primenantis ankstesnį Campion filmą „Pianinas“. Filmo muzika puikiausia – elegiška ir harmoninga. Tuo vėl primena minėtąjį „Pianiną“. Mane buria pačiuose pirmuose kadruose parodomas lengvas it pavasariniai žiedai daigstymas stambiu planu. Audinio, siūlo, adatos ir pirštų muzika :). Visas filmas sklidinas šviesos – net skaudžiausiomis akimirkomis. Tikrai gerai Johną Keatsą įkūnija Benas Whishaw, gal kam jau pažįstamas iš „Kvepalų: vienos žudiko istorijos“. Jo mylimąją Fanny Brawne vaidina Abbie Cornish, pirmą kartą mano akiratin patekusi komedijoje „Geri metai“, kur jos ekrano kolega buvo Russelas Crow. Supratingos ir rūpestingos Fanny mamos vaidmenį sukūrė Kerry Fox, kuri gali būti pažįstama iš visais aspektais apsvarstyto ir apkalbėto filmo „Intymumas“.:) Man, matančiai šios aktorės tik antrą vaidmenį, toks jos persikūnijimas į, regis, visiškai kitokią personažę, t. y. vienišą mamą ir dar apsirengusią (:D), atrodo KAŽKAS TOKIO. :D Nors nė vienam aktoriui neduočiau „Oskaro“ (tiesa, Benas Whishaw nuo „Kvepalų“ likusio „šleifo“: „nu čia dabar kas per?..“ mano akyse pakilo iki „visai pusėtino aktoriaus“ :)). Ir net Whishaw ir Cornish, kaip aktorių, išorinis nederėjimas netrukdė patikėti jų meilės istorija. Filmas įtaigus. Perteikia 1818-1820 m. dvasią. Jei tokia meilės istorija vyktų mūsų dienomis, turbūt filmą išvadinčiau banalybių banalybe. :D Beje, manau, kad stipriausią vaidmenį iš visų filmo aktorių sukūrė antraplanį personažą vaidinęs Paulas Schneideris. Filme jam teko Johno Keatso išsišokėlio draugo Charleso Browno vaidmuo.
Leiskite pasiteisinti dėl to fizinio (ne)panašumo. :) Paprastai būsimas filmas turi netgi konsultantą, kuris parenka aktorių poras pagal jų fizinį tinkamumą, kad filmas turėtų daugiau galios įtikinti, būtų lengviau suvartojamas. Pavyzdžiui, Elizabeth Taylor ir Richardas Burtonas „Kleopatroje“ žiūrisi, o Bradas Pittas ir Julia Roberts „Meksikietyje“ – ne-a. Nes tarytum užgožia vienas kitą, tad laikausi nuomonės, kad geriausios šio filmo scenos – kai aktoriai vaidina atskirai. Arba Katherine Heigel su Sethu Rogenu komedijoje „Užkibo“ visiškai nesiderina, ir net negirdint jų dialogų, o tiesiog į juodu žiūrint, sakyčiau: „NE VE RIU“ (rus. „netikiu“), kad net baisiai nusigėrę jie viens į kitą bent akį užmestų. :) O va Heigel su Geraldu Butleriu „Bjaurioje tiesoje“ – VERIU. :D
Vertinimas: 9.8/10. „The Bright Star“ man liks viena gražiausių, šviesiausių, elegiškiausių meilės istorijų, kurią priglausiu savo kolekcijon. AMŽIAMS. :)