Jasper & Lyle

Dabar mano kelias, išvedantis iš namų ir parvedantis į juos, tiesiasi per lauką. Kelias vadinasi „Public Foothpath“ :). Jis man visada dosnus gyvūnų. Lapės – kasdienis, kartais „keliakartis“ vieno ėjimo reiškinys. Kartais aš sustoju ir žiūriu į rudąją, kartais – ji į mane. Ne per labiausiai bendraujam, bet žiūrim viena į kitą, kol paprastai ilgauodegė nusprendžia pasišalinti nuo kelio. Šalia esančiame lauke visada ganosi arkliai. Retsykiais visai prie pat viešojo tako, bet dažniausiai kiek atokiau, tačiau lauko fonas visąlaik - žiemą vasarą - pribarstytas arklių. Dažnai sutinku tokį gana didelį katiną, dydžiu man primenantį mano Lietuvoje likusį Lambertėlį. Tik, žinoma, man Lambertas kur kas žavesnis ūsuotasis :). Tas lauko katinas visada tūno toje pačioje vietoje ir bando kažką sutykoti. Jis manęs nemėgsta, nes nei į mano „kac kac kac“, nei į „kis kis kis“, nei į „kitty kitty kitty“, neatsiliepia, o nudūlina net neatsisukdamas. Dar kartais kelias padovanoja du labradorus. Jie, kaip ir visa jų veislė, visada vizgina uodegas. Jų šeimininkai uodegų man nevizgina :). Jau net neminiu po lietaus ant kelio atsirandančių krūvas nelaimingų sliekų! O va neseniai susipažinau su Lyle ir Jasper (tarti: Lailas ir Džasperas) - šunimis. Pirmą mūsų susitikimo kartą Lyle‘as mane apšokinėjo ir apdalino šypsenom (taip taip! Ir gyvūnai šypsosi!), o Jasperas dūlino kažkaip keistai persukęs mano pusėn galvą ir tokias baisokas akis įsmeigęs. Šiandien susidūriau su šiom aštuoniom kojom dar kartelį. Ne, tiesą sakant, su dešimčia kojų – pamiršau priskaičiuoti Jaspero ir Lyle‘o šeimininką. :D Kai vėl džiugiai buvau Lyle‘o pasveikinta, o Jaspero su tokiom pat stiklinėm akim nužiūrėta, paklausiau šuniukų šeimininko, kas jo draugui yra su akimis. „Jis aklas“, - išgirdau atsakymą. „Bet nebijokite, Jasperas ir Lyle‘as – gyvi meilumo įsikūnijimai. Jasperas turi tik uoslę ir klausą, tik tuo jis gali pasikliauti, tad atsargiai žiūri į svetimą. Bet po to pripranta prie balso, atpažįsta žmogų ir pats noriai eina sveikintis. O dabar, Jasperai, pasisveikink su mergina (tiesą sakant, šeimininkas pasakė „with that nice lady“, bet negi dabar versiu „su ta miela dama?“ :D). Ir Jasperas, šiek tiek pavestas šeimininko, atėjo pas mane. Jis palaižė man ranką, aš jam galvą ir sprandą paglosčiau. Taip mudu tapome nebe svetimi. Šuniukų savininkas papasakojo, kad ir Jasperą, ir Lyle‘ą jis pasiėmė iš „prieglaudos“. Ten Jasperas buvo atiduotas sunaikinti dėl savo negalios, o Lyle‘as jau savo gimimu užsitraukė rūstybę – Lyle‘as yra Stafordšyro terjeras. O juk gandai sklando tokie, kad „stafai“ yra tik koviniai šunys, agresyvūs ir visai netinkantys gyventi šeimoje. Lyle‘as taip pat toje „prieglaudoje“ (na kokia ten prieglauda, jei gyvūnai vis tiek anksčiau ar vėliau nužudomi?) laukė savo paskutiniųjų valandų. Jam pasisekė – Lyle‘as susirado du draugus: vieną – žmogų, kitą – savos padermės. :) Savo pašnekovui pajutau... dėkingumą. Taip, tai įvardinčiau kaip dėkingumą. Kad neišsigando priglausti vieną aklą, o kitą „agresyvų“. O jei kada žmonės, atiduodantys savo augintinius į „prieglaudas“, pamąstytų, pavyzdžiui, taip: va, mano dėdė negirdi – į prieglaudą, mama turi auglį – irgi į prieglaudą. Kad užmigdytų. O va mano žmona yra iš kiek žemesnės nei darbo klasės – kaip tokia mano šeimoj gali gyventi? Į prieglaudą!
Gyvybė yra gyvybė. Visi turi teisę gyventi. Taip? :)

Nuotraukoje: poetės Dovilės Zelčiūtės-Gimberienės draugės katinas grožisi Gamtos Paslaptimis ir pats puikiai jaučiasi būdamas Gamtos Paslapčių dalis. Jis kurčias.