Pasauliu netikiu, bet Burtonu tikiu :)

Esu Lewiso Carrolio gerbėja. Pirmą karą „Alisą Stebuklų šalyje“ perskaičiau priverstinai – universitete, per Vaikų literatūros kursą. Tiesą sakant, į mano gyvenimą beveik visos daugelio vaikystės knygos atėjo taip – studijuojant universitete. Taigi, perskaičiau „Alisą“ ir likau sužavėta. Užburta. Netgi kai kurių pedofiliniai kaltinimai Carrolio adresu manęs nejaudina. „Alisa stebuklų šalyje“ iš tiesų nukelia į stebuklų šalį. Kūryba yra viena, o rašytojo asmenybė, kad ir kokia mįslinga bei dviprasmiška būtų – kas kita. Tad 2010 m. pasirodęs Timo Burtono – mano mylimo, keisto, žaviai siaubuoliško režisieriaus – darbas, tokiu pačiu pavadinimu kaip Carrolio kūrinys, buvo mano must-see sąraše. :) Ačiū mano kolegei sinefilei Rūtai už padovanotą įrašą. ;) Dabar sau laiminga galiu ploti katutes – pamačiau, po to dar kartą prasukau labiausiai patikusias vietas (beveik visas filmas vėl :D) ir buvau nugalėta. :)
Vertinimas: 9.7/10 Žinoma, vertinimas subjektyvus, kaip ir visi vertinimai :), bet vis tik: kodėl esu tokia dosni balų šiam filmui? Dėl fantastinės gotikos. Dėl to aiškaus Burtono braižo. Dėl Johny Deppo (Pamišęs Skrybėlius), Anne Hataway (Baltoji Karalienė), Mios Wasikowskos (Alisa) bei Helenos Bonham Carter (Raudonoji Karalienė) vaidybos. Dėl kostiumų (tas elegantiškai suderintas ir tuo pačiu žaviai ekscentriškas draiskanų ir neprasto paprastumo įvaizdis!). Dėl vizualių efektų (pasidarbavo Sony Pictures Imageworks Inc.) ir dėl animacinių personažų balsų (vien ko verti Stephen Fry ir Alan Rickman! :)). Ir dėl tos įtaigos, kai norisi parafrazuoti Henriko Radausko „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“ į „Pasauliu netikiu, bet Burtonu tikiu“.
Siužetas: Alisa po trylikos metų vėl atsiduria Stebuklų šalyje. Vėl susitinka kiškį, miegapelę, Skrybėlių, besišypsantį Češyro katiną ir Širdžių – Raudonąją – karalienę, dvynius Tutį ir Dudį. Tik šįkart jaunoji panelė čia atsiduria ne netyčia, o su tikslu – Alisa turinti išgelbėti visą Stebuklų šalį nuo Raudonosios Karalienės tironijos, jos patikėtinio – Širdžių Valeto (akt. Crispin Glover) ir Karalienės slibino, filme vadinamo Jabbarwocky (kaip jis buvo lietuviškai išverstas – nė neįsivaizduoju). Koją kiša Alisos netikėjimas, jog ji nesapnuojanti, o iš tikrųjų yra vaikystėje aplankytoje Stebuklų šalyje. Norėdama nugalėti slibiną, Alisa turi patikėti tuo, kas kitame pasaulyje būtų neįmanoma. Tad man filmo kulminacija yra tuomet, kai Alisa kaunasi su slibinu ir skaičiuoja septynis „neįmanomus“ dalykus: gyvūnai gali kalbėti, aš galiu sumažėti ir padidėti ir kt., ir septintasis – aš galiu užmušti Jabbarwocky.
Maloniai nustebino Anne Hataway transformacija. Ypač baltų plaukų. :D Gotikinė Baltoji Karalienė, atstovaujanti gėrio pusę. :) Balta balta kaip sniegas, tik nagai ir lūpos juodi. :) Visa tokia plevenanti :), tačiau, kai reikia Alisai sumaišyti magišką mikstūrą, nesišlykštinti ir nukapotomis kūno dalimis, ir visai mielai spjaunanti į viralą. :D Komiškumo šiai personažei suteikia jos nerealaus geruoliško įvaizdžio supriešinimas su gana realiomis žmogiškomis savybėmis – karalienė taip pat gali gokčioti išvydus nukertamą galvą. :D
Mano įsitikinimu, Timui Burtonui vėl pavyko. Pavyko nukelti pasivaikščioti į ten, į kur kartais daugelis nuklysdavo vaikystėje, o gal nuklysta ir dabar – į Stebuklų šalį. Taip pat manau, kad su meile Burtonui būna taip, kaip su meile, pvz., atlikėjai Fever Ray arba grupei „Blue Foundation“ – arba myli, arba ne. :)