Pojūčiai

Žiūrėti į tuščią magnoliją ir išburti iš jos pirmąjį žiedą.
Klausytis neskambančių vėjo fleitų ir įpūsti į gūsius savo kasdienę muziką.
Liesti ką tik apkarpytą gyvatvorę ir suteikti jai tikėjimo, kad nauja jos šukuosena sukvies į puotą bites.
Įkvėpti gatvių oro ir iškvėpti jį tokį pat, tik perėjusį visą gyvybės sistemą.
Skaityti debesis. Knygos pačios persiskaitys be manęs. Visos pas mane neatėjusios knygos taip daro.
Rašyti ašaromis. O gal šypsenomis. Rankos lai dirba žemę. Agroholikės.
Kalbėti tuštybes, pripildytas vieno kito svaresnio žodžio, įsirėžiančio kažkam giliai atmintin. Tokia jau ta kalbos mugė.
Mąstyti, kad mąstau. Tomis akimirkomis mintys suplaukia iš pačių keisčiausių kampelių.
Ir išeiti. Pamilus. Nieko neįžiūrėjus, neišgirdus, nepalietus, neįkvėpus, neperskaičius, neparašius, nepasakius, nesumąsčius, bet patyrus viską, ko iš esmės patirti iki galo neįmanoma. Iš visos širdies.

Lieka tik magnolijos ir tai, kuo tave nupiešia kažkieno atmintis. (Teisi buvo Nėris su tomis alyvomis. :))

Laukiu, jau laukiu to tikro pavasario...

Ir noriu raudonų guminių batų bei žalsvo švarkelio. Ir kad plaukai banguotųsi savaime :).