compassbetweenus

Žinojote, kad 2011-ieji - Kiškio metai - dar galimi vadinti Katino? :) Na, jei jau esu katininė , gal man ir mano kačiuliams - draugams, kuriuos ir mane vienyja meilė murkliams - jie bus palankūs? :) Tai - paskutinis mano įrašas šiais metais, tad noriu visiems visiems, kurie keliavo su manimi mano pasauliu - su kompasu ar be jo - padėkoti už kelionę ir kelio gaires, apkabinti, paspausti draugiškai leteną, pakviesti ir toliau bastytis su manimi po mano ieškojimus, nusivylimus ir atradimus bei paprašyti leisti man prisijungti prie Jūsų kelionės, kad ir kur, kad ir kaip keliautumėte. Taip pat, ir, beje, svarbiausia, noriu palinkėti tiesiog dar vienų Jūsų metų, kad niekas nedarkytų jų nesąžiningumu, melu, akiplėšiškumu, nepagarba ir nemeile. Kad visi metai būtų nugyventi jaučiant kiekvieną dieną. Su Naujais, 2011-aisiais ilguodegio ilgaausio metais :). Jūsų Rima

Visų pirma - gimtoji Lietuva. :) O ji snieguota, pusniuota ir parduotuvėse nedraugiška :D. Nervina mane anglai su tuo savo perdėtu "sorry", bet, aiškiais , įpratau, kad su manimi prie kasų pardavėjos sveikinasi, o jei vežimėlį ar krepšelį užkliudo koks kitas krepšelis ar vežimėlis, pasigirsta "sorry". Suprantu, kad švenčių sezonas, kad visi pavargę ir stresuoti, bet juk nebūtina "Maximoj" stumdytis, kai vietos prasilenkti tikrai yra? O pardavėjos tikrai pralementi nors "Sveiki" gali... Viskas - nebevivėsiu... :) Pasidžiaugsiu. :) Nors kol kas mano visos "atostogos" telpa į kabutes :D ir aš niekur iš Tauragės nepajudėjau, vis tik džiaugiuos, kad galiu miegoti rytais iki blogumo, o šildo mane aplipę katinai. :) Rami toji mano Tauragė. Pilkoka. Na, šiaip balta, nes sniegas tokį rūbą uždėjo :), bet žmonių nuotaikos pilkokos... Visi vieni kitus pažįsta, apkalbos sklinda greičiau nei pats apkalbų taikinys apie tai sužino :D, bet man čia ramu

Į Getės institutą Londone mane paviliojo "Screen Green" festivalis. Tai jau ketvirtas teminis festivalis Getės institue, kuris šįkart atsisuko į globalinę ekologijos problemą. Tačiau vienas pagrindinių tikslų ten nusigauti buvo - Julijos ir Rimanto Gruodžių "Karlovy Vary" bei daugelyje kitų festivalių laimėjęs garbingus prizus, dokumentinis filmas "Upė". Režisierė Julija - mano buvusi dėstytoja. Be galo šiltas žmogus, su kuriuo sklandžiai mezgėsi ryšys. Kai pirmą kartą pamačiau dėstytojos ir jos vyro filmą apie mažo miestelio varinių pučiamųjų mergaičių orkestrą, galvoje pradėjo suktis daugybė minčių: kaip puikiai režisieriai parodo detales, žmonių vidinį grožį, užsispyrimą, ryžtą ir kiek įdomių žmonių, prieš kuriuos verta lenkti galvą, Lietuvoje yra. Ir padariau išvadą, kad būtent dėstytoja suapvalina grubius vyro režisieriaus darbo kampus, nes toks jaukus žmogus kitokio prisilietimo ir negalėtų įnešti į filmą. :) Filmas "Upė" - apie valdžios s

Jei toks vienas komedijinis personažas, vardu Beanas, turėtų savo moteriškąjį prototipą, juo neabejotinai taptų Miranda iš to paties pavadinimo linskmojo serialo. :) Mirandos vaidmenį atlieka Miranda Hart - 37-erių komikė, kuri taip pat yra ir šio serialo scenaristė. Aktorė užaugusi turėjo tapti mažų mažiausiai politologe - universitete krimto politikos mokslus, tačiau jos didžiausia ir slapta svajonė buvo tapti komike. Skaičiau kelis interviu su šia aktore ir susidariau įspūdį, kad jos humoras natūraliai kyla iš vidaus. Ir leptelti kokią iš koto verčiančią frazę, jei išeina savaime :). Sunku patikėti, tačiau Miranda Hart sirgo sunkia sociofobijos forma, kuri panėšėjo į antropofobiją, kai net išėjimas į parduotuvę komikei kainuodavo daug pastangų. Vienoje televizijos laidoje aktorė sakė, kad nėra pasveikusi - ji nuolat turi valdyti savo baimes. Asmenybė, kuri verčia žiūrovus susirietus kvatoti žiūrint į įvairias ekscentriškas situacijas patenkančią Mirandą, bijojo iškišti nosį laukan,

O jų būta labai labai daug ir labai labai įvairių... :) Tuom aš tikrai esu kažkieno apdovanota: jei krintu, tai staigiai ir giliai, kai pasitaiso visi reikalai - tai labai reikšmingai ir džiugiai. :) Džiugesiai: darbas, absoliuti finansinė nepriklausomybė, romantiška vasara :), pačios šauniausios, kokiose tik teko dalyvauti, draugų vestuvės, blogas - šiuo metu mano vienintelė ir pagrindinė kūrybinė saviraiška, sutikti keli nauji žmonės bei katinai :), naujos knygos su savo naujais pasauliais, įdomūs filmai, keli galingi muzikiniai atradimai. Keista draugystė, kai kartu gyventi negalima, tačiau be išlygų pasitikima. Liūdesiai: mirtys tų, su kuriais nespėjai atsisveikinti, kurių gal net nespėjai pažinti, kažkokio lygio savęs netekimas, išsibarstymas. Namisėdystė :D. (Visai geras darinys! :D) Ir nežinojimas, ar išvis ko nors norėti iš gyvenimo (neturiu jokių tikslų, apart vieno natūralaus ir nekonkretaus - savo buities gerinimo. O kaip būtis, Rima, a?) Summa summarum: tiesiog tikras gyv

Galima būti negirdėjus apie naujausius ir moderniausius visokius dj'us, reperius ir pop žvaigždutes, apie vis naujas muzikos stilių kryptis, bet yra keli atlikėjai, kuriuos paprastai žino visi: W. A. Mozartas, Madonna, E. Johnas, Lady Gaga (jei nežinoma muzikos, bent jau žinoma kaip ji atrodo :D), Džordana Butkutė, R. Cicinas, D. Dolskis (Lietuvos mastais imant) ir ABBA. :) Britai neseniai išsirinko mėgstamiausią ABBOS dainą, mano manymu, kuo puikiausiai atspindinčią jų militaristinę dvasią - "The Winner Takes It All". :) Aš ir įnikau tokio pavyzdžio paskatinta ieškoti savo mėgstamiausios ABBA dainos. :) Vis tik apsidraudžiu - kas nelabai žinot apie šią švedų grupę, hitais tapusias dainas traukiančią nuostabiai angliškai, truputėlį juos pristatysiu. Keturi atlikėjai: Anni-Frid "Frida" Lyngstad, Björn Ulvaeus, Benny Andersson and Agnetha Fältskog. Jų vardai sudaro grupės pirmąsias raides. Idėjinis vadas - Bjornas Ulvaeus. Man jis - nepaprasta asmenybė! Kiek turi

Nėra ką daug čia pasakoti... Man, solidaus amžiaus lietuvei :P, sniego tiek ir tiek (vėl braukau pirštu kaklą) mačiusiai, tai tos pusnys ir eglės kuplios, pasipuošusios sniego bukietais , tragedijos nedaro. :) Bet anglams... :D Siaubas, kas čia, Londone, darosi!.. :D Visų pirma - eismas... Žmonės čia neturi žieminių padangų, o ir žvyro su druska, keliams pabarstyti, nelabai turi... :P O jau antra tokia gili žiema iš eilės! FB mano daugiataučiai bendradarbiai, kurie dauguma iš Europos, vis viešina nusistebėjimą dėl tokios britų reakcijos dėl sniego... "Anglai ir sniegas...", "Keisti tie anglai...", "Dėl sniego nedaryti Kalėdų baliaus???" :D Taip taip! Mūsų kalėdinis pasibuvimas atšauktas... Nežinau konkrečiai dėl ko... Turbūt dėl kitų, toli gyvenančių, bendradarbių, kurie yra išpildę savo svajonę gyventi ruraliai - suprask - užmiesty prie kokios nors pelkės :D, kurie neturės kaip parsirasti namo... Dauguma Didžiosios Britanijos mokyklų yra uždarytos... :)

Taip jau šiandien aplinkybės susiklostė, kad pusryčiavau ketvirtą valandą popiet man nepažįstamoje teritorijoje ir dar labiau nesaugiai jaustis verčiančioje kavinėje, kuri išdidžiai prisistato restoranu. :D Viskas gerai, kas baigiasi, tskant škias . :D Ir dar, pasirodo, buvau aptarnauta lietuvės, kuri, kaip ir nemaža dalis atvykusiųjų į UK, "primiršo" šiek tiek lietuvių kalbą... :) Pagalvojau, jei jau tokia visa diena keista man, su naujais potyriais (kur matyta! Mano pusryčiai saulelei vakarop besileidžiant! :P), tai eisiu iki galo - ir užsisakiau full English breakfast , t. y. pilnus angliškus pusryčius. Ot drąsa mergaitės! :D Anglai, žinia, labai keista tauta. LABAI. Tad jų tradiciniai pusryčiai irgi keisti europiečiui. :D Normalus europietiškas skrandis Anglijoje pusryčių metu turi atlaikyti keptą kiaušinį, paprastai užvarvolintą ant srebučio, kuris būna persisunkęs riebalais, šalia lėkštėje plaukioja baltosios pupelės saldžiame pomidorų padaže, yra viena arba pora besko

Pasidžiaugsiu (na gerai gerai... pasigirsiu :P :D), kad darbe komplimentų sulaukiu dažnai. Dėl darbo. Nieko man tada daugiau nereikia - galiu kalnus versti atiduodama visas savo jėgas ir net nemokamai! :D (Greit, žiūriu, galima mane papirkti :D.) O kai iš kelių bičiulių netikėtai sulaukiau komplimentų, tada kažkaip susimąsčiau, kurie komplimentai man iš tiesų įstringa ir kodėl? Kažkaip neužsikabinu už komplimentų apie mano didelius papus (taip, ir tokių sulaukiu, nors krūtinė tikrai nėra milžiniška :D), arba už komplimentų, kur sakoma, kad "Ojetau, kokia tu sweet " :). Žinoma, be proto smagu, kad vertina mano darbą, kad giria už jį, tačiau, jei imčiau komplimentus, kurie nebūtų susiję su mano įdėtu darbu, tai būtų vieno bičiulio nuoširdus nusistebėjimas, kad aš galiu kokiam nors vaikinui nepatikti, nes tiesiog jo sąmonė neišneša tokios neteisybės :D. Dar vienas komplimentas, išgirstas iš mano tėčio, kuris tuo metu iki dangaus kilstelėjo, yra, kad aš futbolą išmanau geriau,

Stipriai pavėluotai, net aštuoneriais metais vėliau, pažiūrėjau Pedro Almodovaro "Pakalbėk su ja" ("Habla con ella"). Kas tie aštuoneri metai geram filmui? Niekis! :) Geras filmas per amžius liks geras. :) Apie. Atrodytų, kad apie moteris. :) Ne-a, apie du vyrus. Apie jų meilę moterims, kuri naikina, puošia, virkdo, verčia šypsotis, nuvilia ir pražudo. Jautrios sielos Benigno (Javier Camara) įsimylėjo baleriną Alicią (Leonor Watling). Aliciai patekus į avariją ir atsidūrus komoje, Benigno, būdamas slaugu, ja rūpinasi: ne tik prausia, bet ir kerpa plaukus, masažuoja, daro manikiūrą. Svarbiausia - kalbasi. Skaito jai knygas, pasakoja apie matytus filmus, spektaklius ir, atrodo, pats tiki, kad jo mylima mergina jį girdi ir mato. Keistai atrodo Benigno intymūs prisilietimai prie Alicios kūno - kad toks jaunas ir gražus kūnas nejaudintų vyriškio, tas vyras turėtų būti arba homoseksualus, arba visiškai pamišęs. :) Tačiau Benigno meilė yra tikra ir nesavanaudiška. Jam nat

Žmogus yra žvėris, žinduolis. Protas, žinia, jam suteiktas, kad galėtų valdyti savo agresyvius, neigiamus, laukinius instinktus. Protas duotas tam, kad žmogus-žvėris galėtų kurti civilizaciją, kultūrą, švietimą, šviesą, šilumą, gerumą. Suprantu, visokių žmonių Žemelėje yra (bet nemanau, kad visokių reikia). Yra užjaučiančių, empatiškų ir visiškai pasyvių skausmui ir atjautai savo pačių valia. Yra žiaurių. Ši žmogaus savybė - žiaurumas - nesvarbu, kokia priežastis žiaurumą išprovokuotų, mane labiausiai ir gąsdina. Visi turime žiaurumo. Bet noriu tikėti, kad gėris, glūdintis mūsų širdyse, geba valdyti žiaurumą. Tačiau, kai naikinantis žiaurumas užvaldo asmenį ir negrįžtamai sunaikina gyvybę, man atrodo, kad kiekviename iš mūsų asmeniškai ir Visatoje bendrai, įvyksta kad ir mažytė, tačiau pasaulio pabaiga. Net ir menkiausia žiaurumo apraiška yra nemenkas pralaimėjimas prieš milijonus metų lipdytą žmogaus savimonę. Tuo pačiu tarsi vienu pūstelėjimu nupučiama VISA, kas buvo kada nors sukurt

Šįkart mano nuomonė su MAN Booker's Prize komisijos nuomone nesutapo... Pietų Afrikos rašytojo Damono Galguto "In a Strange Room" (liet. būtų "Keistame kamabry") nebūčiau delegavusi į shortlistą (o kaip tai lietuviškai? Trumpasis sąrašas?) Nežinau, nesuprantu, kas būtent taip sužavėjo romane komisijos narius... Sutinku, Damonas Galgutas rašo nepaprastai sklandžiai, kartais net kvapą užgniaužia: " Ale ot pasakė!", bet pati fabula... Galiu iškart išvardinti tris dalykus, dėl kurių nepadėjau knygos į šalį: 1. autoriaus kalba, 2. pagrindinio personažo kalbėjimas pirmuoju asmeniu ir kone smūginis persikūnijimas į trečiąjį asmenį bei savęs stebėjimas iš šalies, 3. "trupiniuko" ieškojimas (kai kurie lietuviai sako "razinka", anglai - "vyšnia ant pyrago", o estai turi man labai patinkantį "trupinuką", tik aš sakau "trupiniukas" :D). O tas trupiniukas buvo paskutinis knygos puslapis, kur pagrindinis veikėjas,

Prieš Kalėdas, sakoma, reikia atiduoti visas skolas, išpildyti pažadus, užbaigti pradėtus darbus, susitaikyti su priešais... Asmeniškai aš negalėsiu savo gerųjų darbų sąrašėlyje prie kai kurių punktų padėti po pliusiuką (patikėkit, tikrai tariu "deja"), tačiau ką tikrai padarysiu, tai parašysiu šį bei tą apie filmą, apie kurį savo brangiam draugui ir ex klasiokui Donatui senų seniausiai žadėjau "kompase" parašyti. :) Manyčiau, Kalėdų senelis galėtų užsimerkti prieš mano neitin pavyzdingą ir neįkvepiantį elgesį šiais metais, ir priskirti šį įrašą prie išpildytų pažadų bei užbaigtų darbų, taip nebeliktų problemiško klausimo dėl dovanų padėjimo po eglute.:P Tad, Donatai, čia tau! (Ir tau, Kalėda) ;). Taigi... "The House of Sand And Fog" (liet. "Smėlio ir rūko namai"). 2003 m. Režisierius - Vadim Pelerman. Puikiai ir tiesiog nepakartojamai pagrindiniai vaidmenys suvaidinti Jennifer Connelly, sero Beno Kingsley ir Rono Eldardo. Daug pagiriamųjų žodž

Britai, žinokit, pasirodo, irgi tiki, kad krintanti žvaigždė norus pildo. :) Tereikia sugalvoti kokį vieną, kai matai ją krintančią. :) Tiesa, krintančiai žvaigždei jie turi, mano manymu, gražesnį terminą negu lietuviai - shooting star (šaunanti žvaigždė :D). O juk tai labai logiška! Kristi, vadinasi, kažkaip kažko netekti: pusiausvyros, pagrindo, orumo ir pan. O va čia - prašau - jei jau pildo norus, tai tik su parako ugnele tokia žvaigždė turėtų būti! :D Vienas toks repo atlikėjas B.O.B. (gal teko girdėti?) dainoje "Airplanes" repuoja apie... koks netikėtumas! lėktuvus (:D), kurie gali išpildyti norus. Mane dainoje žavi tik priedainis, nes jį traukia gražus moteriškas vokalas, tačiau mintis, kad lėktuvai, kurie dažniau žmogui matomi negu krintančios žvaigždės, galėtų pakeisti norų pildymo objektus, yra NUOSTABI. :) "Can we pretend that airplanes in the night sky are like shooting stars? I could really use a wish right now (wish right now, wish right now)". Šie žod

2008 m. Courtney Hunt filmas "Frozen River" ("Užšalusi upė"). Pats tas baltiems pošaltiems žiemos vakarams. :) Nesitikėjau, kad tokį įspūdį paliks filmas apie dviejų moterų gyvenimus. Melissa Leo, mano draugė detektyvė iš "Žmogžudysčių skyriaus" jau nuo mažų dienų, yra be galo natūrali aktorė - atrodo lyg nevaidintų, o tikrai būtų . Tai ir yra gero aktoriaus požymis, ar ne? :) Melissa Leo, vaidinanti finansinių bėdų spaudžiamą Ray, filmui įneša tiek daug natūros, kad, regis, veiksmas vyksta ne kažkur tarp Kanados ir JAV, o visai šalia: tavo žiemoj, tavo dienose, tarp tų ir su tais, kuriuos pažįsti. Man labai patinka tas pribloškiamas žiūrovo neatskirties jausmas nuo gyvenimo kino juostoje! Už tai iš manęs šiam filmui didžiulis pliusas! :) Kita pagrindinė "Užšalusios upės" aktorė - Misty Upham, vaidinanti mohakų (mahokų?) genties atstovę Lilą, mano akimis, šiek tiek nusileidžia vaidybiniais gabumais savo kolegei Melissai Leo, tačiau jų abiejų due