Pranešimai

Rodomi įrašai nuo kovas, 2011

2. Spindesys, Aureolė, Nimbas

Vaizdas
Beyoncé Knowles. „Halo“. Šviesos, meilės, prasmės, pagarbos pripildyta daina –pianinas ir violončelė įneša „svorio“ šitokiai muzikinei nuotaikai :). Skaičiau kažkur, kad „Halo“ yra vienas populiariausių fonų, kurių klausosi poros prieš pasinerdamos į intymiąją vakaro dalį :). O man ji tiesiog... labai labai šviesi, lengvai plevenanti daina. Patinka, kad joje nėra jokio „suseksavimo“, jokių nevaldomų aistrų užuominų. Skaidrios mintys šioje dainoje man taip teigiamai užtaiso nuotaiką! :) Daina, pagarbiai skambanti dviems. :) Sutinku, kad Beyoncé vietomis „perspaudžiamas“ balsas, kaip ir, mano nuomone, daugelyje atlikėjos dainų, gali erzinti, tačiau bent jau man kol kas pavyksta nuo to „perspaudimo“ atsiriboti ir aš dainoje girdžiu tik lengvumą ir šilumą. :) Visai norėčiau pagal ją prasisukti romantiškame šokio sūkury, kai išgyvenama dabarties akimirka pačia pilniausia prasme. ;) Halo-oo-oo . :)

Nuotraukomis prie savo durų

Vaizdas
Paprastai pas kitame aukšte gyvenantį kaimyną veda laiptai. Bet gali vesti ir nuotraukos. Nelygu, ką nori rasti už tų durų. Diane Arbus (akt. Nicole Kidman) norėjo atrasti save. Atrado meilę – plaukuotą freaką Lionelį (akt. Robert Downey Jr.), atrado naujų keistos išvaizdos draugų, atrado pašaukimą ir išlaisvino savo troškimus. Kas. 2006 m. amerikiečių režisieriaus Steveno Shainbergo filmas „Fur: an Imaginary Life of Diane Arbus“. Apie ką: apie moterį, savimi besijaučiančią tik keistuolių pasaulyje, tačiau suvaržytą šeimos ir „normalumo“ kriterijų saitais. Pabaiga: labai gražus atsisveikinimas, savo „tikrojo freako “ suradimas ir Rimos supratimas, kad nenorėtų ant šitiek būti keista. :D Pastebėjimas: O Nicole Kidman tinka blogiukių vaidmenys. Nors ji šiame filme nevaidina blogio įkūnytojos, bet aktorė turi tą, blogį vaidinti tinkantį žvilgsnį (mintyse iškyla filmas, kurio pavadinimą esu pamiršus, kur australė vaidino klastūnę, o jos ekrano partneriu buvo taip pat klastūnas Alecas Ba

Pakelės narcizai

Vaizdas
(Prieš dėdama šį postą dar pagalvojau, kad jo pavadinimas gali nuskambėti visai dviprasmiškai. :D Ot Rimos sugedimo laipsnis! :D Bet aš čia tikrai rašiau apie tikrus pakelėje augančius narcizus.) Pavasaris ne tik džiugina žiedais. Jis jais ir skaudina. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad čia ne metų laikas kaltas. Kalti, kaip dažniausiai ir būna, ŽMONĖS. Anglija tokia šalis, kuri mėgsta pakelėse prisodinti vyšnių bei slyvų, kur vaisiai krinta ant važiuojamosios kelio dalies (anglai vis tiek uogas parduotuvėse perka, kur ant produktų pakuočių būna parašyta, tai, pvz., valgomosios, ar virimui skirtos vyšnios :), kitaip, be instrukcijų, miesto anglas valgyti nemoka :D), arba gausiai šalia pėsčiųjų tako užveisia tulpes ir narcizus. O juk tai, kas gražu, visada traukė akis ir rankas. Dabar pakeliui į darbą susirenku glėbius nutraukytų narcizų galvelių, kartais be gailesčio, tiesiog dėl smagumo, nes delnai niežėjo, išrautos visos gėlės ir numestos į šalikelę. Man tikrai įdomu žinoti, ką miršt

Darni kaimynystė

Vaizdas
Name gyvename septyniese. Labai džiaugiuosi savo kaimynais: jie – gėrio ir ramybės avatarai . :D Pora ukrainiečių, pora bulgarų ir mes – trys lietuviai. Namie, kai būna sudurtinis susiėjimas, kalbamės rusiškai (kartais išeina truputėlį bulgariškai, ukrainietiškai, lietuviškai ir angliškai :D. Ir nieko! Susikalbam. :D). Manyčiau, visiems sunkiausia buvo išmokti kitataučių bendranuomininkų vardus. :) Kaimynė bulgarė iki šiol sunkiai atsimena Vyto vardą. :) Tačiau atsimena lietuvės Inesos vardą. Taigi, istorija: Vytas apačioje pakalbėjo su kaimyne bulgare virtuvėje, girdėjau, sakė, kad Inesa darbe, dar keliais žodžiais persimetė ir nuėjo į savo kambarį. Lauke pradėjo lyti, o lietuvių rūbai džiūsta lauke. Bulgarijos atstovė, būdama virtuvėje, tai pamatė ir nuskubėjo Vytui pranešti apie lietų. Beldžia į duris ir, greičiausiai nebežinodama kaip paraginti greičiau klumpes nešti laukan, o Vyto vardą vėl pamiršusi, sako: „Inesa? Inesa? Dožd edot“ (liet. „lyja“) :D. Atidaro duris Vytas: „O! Spos

Iš Botsvanos

Vaizdas
Mano mylimiausias, pats pats pačiausias bendradarbis Colinas neužmiršta mane palepinti akmenimis. :) Štai, pavyzdžiui, vasarį, kad įpūstų man pavasarinės nuotaikos, padovanojo akmenėlį, „pasigaminusį“ Botsvanoje. Šiaip akmenėlį jis nupirko iš Natural History Museum :D, bet va, prašau, vis tiek pagalvojo apie mane, žvelgdamas į akmenis. :) Vos neapsiašarojau, kai jis tą akmenuką man įteikė – tai buvo labai netikėtas ir toks gražus bendradarbio gestas, galutinai karūnuojantis jį mano akyse Pačiu Mylimiausiu Bendradarbiu! :) „Pagalvojau, kad gal niekada nepasitaikys galimybių gauti akmenėlį dovanų iš Botsvanos“, - pasakė jis teikdamas pilkąjį antritą (angl. Grey Anthrite). Tad dabar mano kolekcija džiaugiasi egzotiškiausiu savo nariu – blizgiu vulkaninės kilmės akmenuku, paliekančiu šiek tiek aukso spalvos (visai ne pilkų! :)) dulkių ant jį laikančių rankų. Nesvarbu iš kur, Colinai, svarbiausia – intencijos. :)

Stipru

Vaizdas
Už mano akių ir blakstienų užkliuvo Williamo Ernesto Henley eilėraštis „Invictus“, privertęs kilstelti antakius ir suspurdėti širdį. Sakoma, kad šis eilėraštis įkvėpdavęs Nelsoną Mandelą dvasiškai nepalūžti, kol jis buvo kalinamas Robeno saloje. Pateikiu eilėraščio ištrauką. Out of the night that covers me Black as the Pit from pole to pole, I thank whatever gods may be For my unconquerable soul. [...] Beyond this place of wrath and tears Looms but the Horror of the shade, And yet the menace of the years Finds, and shall find, me unafraid. It matters not how strait the gate, How charged with punishments the scroll. I am the master of my fate: I am the captain of my soul.

22

Vaizdas
Neįtikėtina, kiek žmonių pažįstu, gimusių to paties mėnesio tą pačią dieną kaip ir aš! Penkis! Su viena panele net gimimo metai sutapo! Pirmaisiais Vilniaus metais susipažinau net su dviem “dvidešimtantrukėmis“ – viena bendrabutyje netgi buvo mano bloko kaimynė! :) Vis dar „retkartėm“ paieškau tarp mūsų visų penkių nors kokių akivaizdžių fizinių panašumų, tad kol kas galiu konstatuoti, kad visi daugiau ar mažiau esam linkę į apvalumus. :D Kas visas gyvas apvalumas, o kas tik apvalius žandukus turi, bet turi! :D Tačiau charakterio panašumų, nors ir zodiakas sutampa, vargiai matau. Visi penki tą pačią datą pasirinkę ateiti į šį pasaulį, ir visi tokie skirtingi: savo pažiūromis, skoniais, mintimis! Su viena moteriške „absoliutiškai“ nesuprantam viena kitos! :D O, atrodė, kurį laiką supratom... :D Nors gal yra kai kas tarp mūsų panašaus, neleidžiantis visiškai tapti draugėmis – žiaurus užsispyrimas ir įsitikinimas, kad „aš TEISI” :D. Net ir Getės daktaras Faustas kūrinio pradžioje svarstė,

Tylėjimas apie knygą

Vaizdas
Iš tiesų NEMOKU nupasakoti knygos, kurią ką tik perskaičiau. Rodos, kaip filologei reikėtų ką nors mokėti parašyti, bet tikrai nežinau, kaip... Apie tokias knygas tylima. Yra du tylėjimo apie tekstus atvejai: kai kūrinys tikrai nevertas išskirtinio dėmesio, ir tada, kai suprantama, kad perskaityto, pajausto teksto nupasakoti neis, nes jis vis tiek skambės per banaliai. Tad nutylama iš pagarbos kūriniui. Man – pastarasis tylėjimo variantas. O tokių tylėjimų, manyčiau, yra vienas, daugiausiai kokie trys, per visą žmogaus gyvenimą. Jei dabar staiga mirčiau, būčiau numirus perskaičiusi tą knygą, kuri užbaigia mano skaitymo istoriją tobulu tašku. O, kad būtų daugiau tokių knygų, apie kurias tiesiog būtų galima pagarbiai patylėti. Viena vertingiausių mano gyvenimo knygų, o gal ir pati vertingiausia, yra Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“. Tad Nicole Krauss romaną „the History of Love“ turbūt dėčiau į tą pačią vertingų knygų lentyną. Perskaičiau paskutinį puslapį ir, dar negalėdama kv

Daug šviesos

Vaizdas
Kaip džiaugiuos, kad Jane Campion („Pianinas“, 1998 m., vaid. H. Hunter ir H. Catelis) sukūrė dar vieną elegišką filmą! Mano pavasario pradžiai jo kaip tik ir trūko. :) Nors filmas 2009 m. ir Lietuvos padangėje debiutavo „Kino pavasario“ programoje, man jis – naujiena. :) Kas, kada, su kuo ir apie ką. Kas: režisierė – Jane Campion. Kas II: filmas – „The Bright Star“ (liet. „švytinti žvaigždė“). Kada: 2009 m. Apie ką: apie poetą Johną Keatsą – vieną iškiliausių XIX a. Anglijos poetų romantikų, jo gyvenimą, kūrybą, meilę, ligą ir mirtį. Tai filmas, kupinas tos gražios šviesos, sakyčiau, skaidrumo, kažkuo primenantis ankstesnį Campion filmą „Pianinas“. Filmo muzika puikiausia – elegiška ir harmoninga. Tuo vėl primena minėtąjį „Pianiną“. Mane buria pačiuose pirmuose kadruose parodomas lengvas it pavasariniai žiedai daigstymas stambiu planu. Audinio, siūlo, adatos ir pirštų muzika :). Visas filmas sklidinas šviesos – net skaudžiausiomis akimirkomis. Tikrai gerai Johną Keatsą įkūnija Benas

Darvino „žąsys“

Vaizdas
Pakelkit rankas tie, kurie tikrai TIKRAI jaučiatės DAUG žinantys apie Charlesą Darwiną. Aš prieš kokį mėnesį nebūčiau kėlus :). Dabar, nors ir kukliai, jau kilstelčiau rankutę :), nes perskaičiau paauglių auditorijai (:P) skirtą Deborah‘s Heiligman knygą „Čarlzas ir Ema: Čarlzo Darvino šeimos istorija“ (angl. „Charles and Emma: the Darwin‘s Leap of Faith“, „Tyto Alba“, 2010, vertė Virginija Traškevičiūtė), kur dėmesio centras yra „Rūšių atsiradimo“ autoriaus santykiai su ištikima drauge ir didžiąja meile – pirmos eilės pussesere bei žmona Ema. Tai – savotiška Charleso Darwino biografija. Štai kaip knyga pristatoma: „Religinis ir mokslinis požiūriai į gyvenimą labai dažnai suvokiami kaip du atskiri pasauliai. Kaip priešai. Ta prasme galima sakyti, kad ir Čarlzas, ir Ema miegojo su priešu. Bet jie nebuvo priešai. Jie buvo geriausi draugai, ir jų gyvenimo istorija įkvepia“. „Čarlzas ir Ema“ pateko į 2009 m. geriausių jaunimui skirtų knygų dešimtuką ir suprantama kodėl: kūrinys sukurptas p

Jasper & Lyle

Vaizdas
Dabar mano kelias, išvedantis iš namų ir parvedantis į juos, tiesiasi per lauką. Kelias vadinasi „Public Foothpath“ :). Jis man visada dosnus gyvūnų. Lapės – kasdienis, kartais „keliakartis“ vieno ėjimo reiškinys. Kartais aš sustoju ir žiūriu į rudąją, kartais – ji į mane. Ne per labiausiai bendraujam, bet žiūrim viena į kitą, kol paprastai ilgauodegė nusprendžia pasišalinti nuo kelio. Šalia esančiame lauke visada ganosi arkliai. Retsykiais visai prie pat viešojo tako, bet dažniausiai kiek atokiau, tačiau lauko fonas visąlaik - žiemą vasarą - pribarstytas arklių. Dažnai sutinku tokį gana didelį katiną, dydžiu man primenantį mano Lietuvoje likusį Lambertėlį. Tik, žinoma, man Lambertas kur kas žavesnis ūsuotasis :). Tas lauko katinas visada tūno toje pačioje vietoje ir bando kažką sutykoti. Jis manęs nemėgsta, nes nei į mano „kac kac kac“, nei į „kis kis kis“, nei į „kitty kitty kitty“, neatsiliepia, o nudūlina net neatsisukdamas. Dar kartais kelias padovanoja du labradorus. Jie, kaip ir

Pasauliu netikiu, bet Burtonu tikiu :)

Vaizdas
Esu Lewiso Carrolio gerbėja. Pirmą karą „Alisą Stebuklų šalyje“ perskaičiau priverstinai – universitete, per Vaikų literatūros kursą. Tiesą sakant, į mano gyvenimą beveik visos daugelio vaikystės knygos atėjo taip – studijuojant universitete. Taigi, perskaičiau „Alisą“ ir likau sužavėta. Užburta. Netgi kai kurių pedofiliniai kaltinimai Carrolio adresu manęs nejaudina. „Alisa stebuklų šalyje“ iš tiesų nukelia į stebuklų šalį. Kūryba yra viena, o rašytojo asmenybė, kad ir kokia mįslinga bei dviprasmiška būtų – kas kita. Tad 2010 m. pasirodęs Timo Burtono – mano mylimo, keisto, žaviai siaubuoliško režisieriaus – darbas, tokiu pačiu pavadinimu kaip Carrolio kūrinys, buvo mano must-see sąraše. :) Ačiū mano kolegei sinefilei Rūtai už padovanotą įrašą. ;) Dabar sau laiminga galiu ploti katutes – pamačiau, po to dar kartą prasukau labiausiai patikusias vietas (beveik visas filmas vėl :D) ir buvau nugalėta. :) Vertinimas: 9.7/10 Žinoma, vertinimas subjektyvus, kaip ir visi vertinimai :), bet vi

Pojūčiai

Vaizdas
Žiūrėti į tuščią magnoliją ir išburti iš jos pirmąjį žiedą. Klausytis neskambančių vėjo fleitų ir įpūsti į gūsius savo kasdienę muziką. Liesti ką tik apkarpytą gyvatvorę ir suteikti jai tikėjimo, kad nauja jos šukuosena sukvies į puotą bites. Įkvėpti gatvių oro ir iškvėpti jį tokį pat, tik perėjusį visą gyvybės sistemą. Skaityti debesis. Knygos pačios persiskaitys be manęs. Visos pas mane neatėjusios knygos taip daro. Rašyti ašaromis. O gal šypsenomis. Rankos lai dirba žemę. Agroholikės. Kalbėti tuštybes, pripildytas vieno kito svaresnio žodžio, įsirėžiančio kažkam giliai atmintin. Tokia jau ta kalbos mugė. Mąstyti, kad mąstau. Tomis akimirkomis mintys suplaukia iš pačių keisčiausių kampelių. Ir išeiti. Pamilus. Nieko neįžiūrėjus, neišgirdus, nepalietus, neįkvėpus, neperskaičius, neparašius, nepasakius, nesumąsčius, bet patyrus viską, ko iš esmės patirti iki galo neįmanoma. Iš visos širdies. Lieka tik magnolijos ir tai, kuo tave nupiešia kažkieno atmintis. (Teisi buvo Nėris su tomis a