compassbetweenus

Šeštadienį buvau visai netoli Portobelo turgaus. :) Deja, nebuvau į jį užsukusi (na, kirtau kampą, kai visi prekeiviai jau savo gėrybes krovėsi į dėžes, tad to "kampo kirtimo" apsilankymu turguje nelaikau :P), vienintelis ryšys su tos dienos Portobelo turgumi man buvo pub'e sutikta dviejų mėnesių pūkuota pilka katytė Lilly su rožiniu pavadėliu, prie kurio buvo pritvirtintas skambaliukas, ir jos šeimininkė - mergina, dėvinti korsetą ir ilgą sijoną, kuri su tokia "uniforma" žymiajame turguje pardavinėja sendaikčius. O aš šeštadienį apsilankiau Brands, Packaging and Advertising Museum.  Aš tikrai šį muziejų rekomenduočiau visiem savo draugam, tikrai vienas įdomesnių Londone. Analogiško dar niekur kitur Europoje neteko aplankyti. Pati buvau maloniai nustebinta supratusi (nes kartais tiesiog žinai, bet realiai, "iki kaulo" nesupranti), kiek daug per masinę gamybą, jos reklamą ir pakavimą galima pasakyti apie patį laikmetį. Muziejų galima apeiti per maždaug

Pašaukimas gali būti tiek profesine, tiek gamtine prasme. Kaip gerai, kai 'pašaukimas' susiplaka į vieną. :D http://www.chroniclelive.co.uk/news/north-east-news/northumberland-fort-find-gets-bottom-7673984 Straipsnis - super! :) O bičiulės archeologės komentaras dar superesnis : ' Well yeah, that's basically what we do - find a toilet seat, get over-excited and only dream of finding the toilet itself.' Negaliu nustoti kikenti... :D

                                                                                                                                               Vakaro  lietus                                                                      Švelnų, liūdną lietų                                                                       Vakaras paliejo                                                                       Tūkstantis poetų                                                                       Laukė ir tylėjo                                                                       Ir bijojo: lietūs                                                                    Skleidę liūdesį paliaus,                                                                      Eilėse neradę vietos,                                                                    Vėl į dangų nukeliaus.                                                                                                     Henrikas Radausk

Štai koks dalykas kabo prie Kilburn Park Station tube'o . :) Daugiau smagumynų galite rasti čia . :)

Žinokit, man šis vakaras labai literatūriškai bohemiškas yra... :D Suraičiau brie ir vynuogių, prisiminiau Cortazaro "Žaidžiame klases", o tada akys užmatė, jog šiandien taip pat dar viena sukaktis, tiesa, nedžiugi nė kiek. Mirties metinės. Prieš trisdešimt metų ir vieną dieną (:)) mirė amerikiečių rašytojas Trumanas Capote. Nepatikėsit gal, bet dar nežiūrėjau 'Breakfast at Tiffany's'... Bet pasitaisysiu su laiku. ;) Paskaitinėjau apie Trumaną. Ir įstrigo man labiausiai šiuo metu tai, jog jis tiesiog nepernešė Micko Jaggerio :D. Ir ko taip?.. :D O bendras vaizdas netiesiogiai pabendravus su rašytoju susidaro, jog jis - nepaprastai egocentriškas ir negatyvus žmogus. Brrr... Nekiekvienam protui ir nekiekvienai sielai tokį atlaikyt. :D Bet radau vieną (!!! :)) man gražią rašytojo mintį. :) 'Writing has laws of perspective, of light and shade just as painting does, or music. If you are born knowing them, fine. If not, learn them. Then rearrange the rules to su

Taigi taigi... Genialiajam 'Žaidžiame klases' autoriui jau - 100. Iš dalies keista, kad gimtadienis švenčiamas be sukaktuvininko, bet tokia jau tat didžios šlovės našta turbūt - kartą tapai pripažintu genijum, iš dalies netekai paprasto žmogaus ramybės. Net ir po mirties.  "We went around without looking for each other, but knowing we went around to find each other.'/ "Neieškojome vienas kito tyčia, bet žinojome, kad būtinai susitiksime". 'Hopscotch' (1963)/ "Žaidžiame klases" Julio Florencio Cortázar

Rytoj einu su bendradarbėm lietuvėm atšvęsti/paminėti (kažkuri liaudies dalis tai vadina 'aplaistymu' :D) savo pirmojo Anglijoje įgyto diplomo. :) Ir kramsnodama šį gana vienišą ir liūdną vakarą ananasais nusagstytą picą pagalvojau, kad yra didelis didelis BULLSHITAS (tvarkingiau atrodo trumpinamas tiesiog į 'bulls'), kas sako, kad 'darbas - tai TIK darbas', kad 'work is just money. It's all for money'. Nesąmonės! Kiek tada individas turėtų būti nelaimingas, jei eitų į darbą sukąstais dantim ir dirbdamas VIEN dėl pinigų?.. Aš praskleidžiau savo atminties skraistę ir turiu su džiugesiu ir nemenka nuostaba konstatuoti, jog per ketverius metus, praleistus dabartiniam darbe, aš gyvenau labai pilna šio žodžio prasme. :) Mano darbo bendruomenė kartu dalinosi gandais, liūdesiu, džiugesiu, orumu. Mano bendruomenė, kai reikėdavo, pastovėdavo už kai kuriuos bendradarbius. Mano bendruomenė tuokėsi, gimdė vaikus, slaugė bei laidojo tėvus. Mano bendruomenė da

Radau soc. tinkle pas Kasparą Pocių. Ir kažkaip palietė... Ir skaičiau tai protarpiais žiūrėdama į tą didelę dideliausią pilnatį... Aš tikiu, kad žolės lapas nėra menkesnės reikšmės užu žvaigždžių skriejimo kelius, Ir skruzdėlė yra lygiai puiki, ir smėlio grūdelis, ir nykštuko kiaušinis,  Ir rupūžė yra pats didžiausias šedevras. Ir gervuogė tiktų papuošti dangaus svetaines,  Ir mažiausias rankoje mano esąs sąnarėlis viršija visas mašinas, Ir karvė, gromuliuojanti palenkta galva, šaunesnė už statulą. Ir pelė yra stebuklas, galįs priblokšti sekstilijonus netikinčiųjų, <...> (Walt Whitman, Daina apie save, 31, vertė Antanas Miškinis, 1959)

Labai džiaugiuos, kad vėl įnikau į knygas. :) Tikra tiesa, kad "jei labai nori, laiko atsiranda". :) Kad ir miego sąskaita. :D Viešpatie! Koks nuostabus pažintinis pasaulis, o gal net tiksliau būtų sakyti, kokie nuostabūs pasauliai atsiveria prisiliečiant prie tekstų! Magija! Nebuvau jautus didesnės mane veikiančios magijos. Kad ir kaip (gal) liūdnai tai skambėtų. :D Pora knygų viršelių, kurie sužavėjo ir, tikiuosi, kada nors šias knygas perskaitysiu - tai "Cz. Miloszo Vilnius' ir F. Dostojevskio "Baltosios naktys". Visa kita - mano požiūrį atspindinčios mintys. :) Ypač artimas Č. Bukovskio pareiškimas. Visam kam. Norėčiau mokėti gyventi, vadovaudamasi šia taisykle. :) Kokia aistra, koks gyvenimo šventimas tame! :)

Tiesiog geras, koncentruotai informatyvus straipsnis. Rekomenduoju perskaityti tiems, kurie nėra abejingi Troliams Mumiams. :) http://kultura.lrytas.lt/literatura/troliai-mumiai-atkeliavo-is-laimingos-t-jansson-vaikystes.htm#.U-PhR_ldUv4 "Tačiau pati melancholiškiausia knyga buvo parašyta po T. Jansson mamos mirties, 1970-aisiais. Tai buvo ir paskutinis kūrinys vaikams. Ši netektis visiškai atskyrė autorę nuo laimingo ir idiliško Mumių pasaulio ir ji pasuko suaugusiųjų literatūros keliu."

Labai patiko bičiulės Rasos prierašas prie nuotraukos. :) Buvo kone vienas vienintelis žodis. Bet jis buvo esminis. :) P. S. Už reklamą 'Coffee Inn' nemokėjo. Visada prašom, jei tik rasit šį įrašą ir norėsit prsidėti. :D

Kaukolės simbolis man visada patiko. Ir jos reikšmės ne visos tokios jau ir bauginančios. :) Aišku, renkuosi geriau menines kaukolės išraiškas, o ne grynąjį egzempliorių . :D Kaukolė, kuri negąsdina :) Reali atvirutė Mano mėgstamiausi gėrimai yra du: vanduo ir juoda kava. Kavą visada geriu nesaldintą. Bet! Duotų man kas tokio cukraus!.. :) Nusisaldinčiau baltąja mirtimi savo gyvenimą juodai . :D

Mano gyvenimo dienose nutiko daug gražių filmų. :) Pasidalinsiu keliais įdomesniais. Puikiai suvokiu, kad dalinsiuos įspūdžiais labiau iš emocinės pusės, konkretumo bus mažai :), bet juk taip sunku išvis bent kažką konkretaus pasakyti, kuomet filmuose patinka beveik VISKAS. :) A Streetcar Named Desire (rež. Elia Kazan, 1951 m.). Klasika. Tobula klasika. Tiek tuo filmu įsigyvenau, jog po jo kurį laiką buvo sunku kvėpuoti. Tiesiogine to žodžio prasme - atrodė, jog būčiau kokią mylią bėgusi. :D Bičiulis į mano skypeinę reakciją atrašė: "Palauk, kol pjesę perskaitysi. Išvis savaitę nekvėpuosi." :D Taigi, ruošiuosi Tennessee Williamso pjesės skaitymui. :D Juostoje sukasi jaunutis Marlonas Brando ir vyresnio amžiaus, tačiau nė kiek savo žavesio neprarandanti, Vivien Leigh. Kim Hunter bei Karlas Maldenas taip pat verti pagarbos už nemirtingą įnašą į šią kino juostą. Filmas apie keistus gyvenimo vingius. Gal, tiksliau, vinguriavimus. :) Ir vis tiek tie vingiai į kažkur atvingu