compassbetweenus

Nors iš mano darytų nuotraukų atrodytų, kad Sandro Veronesi "Ramus chaosas" - tai žvilgsnis į gyvenimą pro stiklinės dugną, nesiduokite apgaunami! :D Nieko panašaus. Ši knygos fotosesija buvo dėl to, kad parodyčiau, kaip puikiai laiką leidau su romanu. :) Sode, su vyno stikline, tarp žalumos ir nedailiai supjaustyto labai skanaus arbūzo. :) Jei jau užpavydėjote ir prisiminėt staiga, kad vis tik vasaros laiku gyvenat ir nėr čia ko niurzgėti dėl karščių, bei pasiryžote toliau tęsti atostogos su knyga rankose, net jei jos ir neoficialios :P, vėlgi neapsigaukite!!! Ši knyga nepriskirtina prie vasaros skaitinių. :D Aišku, kiekvienam savo, man tai - vasaros skaitinys, tačiau čia ne tas 'vasaros skaitinių' formatas, kai pasakojime daug išorinio veiksmo, meilės svaigulingos, lengvo juoko ar misterijos. "Ramus chaosas" apie našlystę. Apie tuos dalykus, kurie nutinka, kai sulėtini savo skubėjimą. Apie vietą, kuri traukia skausmą. Nori ar nenori, tačiau, jei iškrenti i

Trečiadienis. Sukaupiau visą savo naglumą (drąsos nereikėjo - aš ir taip drąsi :P, tik tiek, kad ne visada naglumo turiu :P) ir nuėjau pas princą išsiaiškinti dėl tos rišimo mašinos. Jis užsidegęs gal pusvalandį aiškino, kad tokios mašinos reikalaujamos tarptautiniuose pašto kontrolės nutarimuose - ne jis tai sugalvojęs! Jei juo netikinti, tai galinti pasižiūrėti į tą ilgą ilgą nutarimų sąrašą. Ok, sakau, tikiu tavim, bet aš ne dėl to atėjau. Atėjau, nes pasiūlymą turiu ir tuo pačiu prašymą. Tad paprašiau dar vienos rišamosios mašinos (binding machine), paprašiau svarstyklių siuntoms sverti, kad tada kaip reikiant galėtume jas pagal svorį išrūšiuoti ir dar šio bei to paklausinėjau. Princas akivaizdžiai buvo patenkintas, kad ne visi nesidomi jo darbu, atsiprašė, kad dabar niekuo padėti negali ir tiek. O po to kažkaip visą dieną viens kitam šypsojomės ir net susidūrę prie tualeto radom laiko papokštauti (Rima: " Nu kas tu čia toks"? Karalaitis: "Aš ateinu į šią vietą,

Mano jausmai permainingi, ne princo :). Jis kaip ir visada sveikinasi, yra mandagus, pasiteirauja įprasta anglų fraze "How are You today?" :) Žodžiu, princui viskas gerai. :) Šeštadienis. Karalaitis šeštadieniais nedirba. Aš dirbu. Taigi jo tiesiogiai kaip ir nesutikau, bet vat jo įdiegtas naujoves sutikau. Naujas aparatas stovi atkakliai burgzdamas prie pašto siuntų ir jo paisyti tiesiog neįmanoma. Juoba, kad liepta juo rišti visas siuntas ir laiškus. Ar normalu, kad norisi savo susižavėjimo objektą, tuo labiau, jei jis tituluojamas 'princu', pasmaugti? Na, gerai, nepasmaugti, bet mažų mažiausiai įspirti į tam tikrą vietą? Ar tai meilė, ar erotika, kaip dainuoja toks vienas labai susireikšminęs, deja, Lietuvos atlikėjas Mino? :D Pirmadienis. Sąmoningai princo vengiu. Kol kas nežinau kodėl: todėl, kad jis man rimtai pradeda patikti (nes visos mūsų darbuotojOS tik ir tauška apie jo puikius sprendimus firmos atžvilgiu, jo labai gražią, su nežymiomis duobutėmis šypseną

Poezijos rinkinys "TAI" (leid. "Strofa") - pirmasis asmeninis kontaktas tarp manęs ir Czeslavo Miloszo (kadangi mano klaviatūra niekaip neišgauna l su brūkšneliu, pereisiu į pavardės ir vardo sulietuvinimą - Česlovas Milošas). Pirmasis nelabai asmeninis kontaktas buvo, kai su ekskursija lankiausi jo gimtinėje Šeteniuose (Kėdainių raj.). Jeigu literatas tikrai žvelgdamas nuo kalno į savąją Isą - Nevėžį - sukūrė "Isos slėnį", nieko keista, jei jam buvo paskirta Nobelio premija. Vieta ten - nepaprastai graži. Truputį magiška. :) Tik kurk ir gyvenk, mylėdamas visus pasaulio pavasarius, vasaras, rudenis ir žiemas! Rinkinio eilėraščius vertė ir, mano galva, tikrai gerai išvertė Vyturys Jarutis. O taikliausi žodžiai apie Milošo kūrybą, manau, Algirdo Juliaus Greimo. Štai kaip kalbininkas apibūdina Česlovo Milošo eiles: "Cz. Miloszo poezija - tai kova su nusiminimu, tai priemonė jo išvengti". Tad fragmentiškai pateiksiu keletą citatų iš rinkinio "TA

Ketviratdienis . Ir aš buvau labai užsiėmus, ir, faktas, jis. Lakstė kaip išprotėjęs su kažkokiais popieriais, bandė kažkokias naujoves diegti... Žinau, kad jam pavyks, bet kol kas pagrindinis jo darbas - lakstymas. :) Kažkaip gana nykiai atrodo mano princo dienoraštis... Jis kažkaip neprinciškai reiškiasi, o ir mano, kaip manijakės, reputacija ant plauko kabo... Paklaustų dabar kas nors manęs: "o ką veikė karalaitis, pavyzdžiui, 11.30?" Ką turėčiau atsakyti? Nežinau... Gėda. :( Penktadienio rytas. Ir vėl nesimatom! Vėl! Penktadienio pietų pertrauka. Tik vienu akies krašteliu pastebėjau jo pusę figūros, kuri slėpėsi už mūsų viršininko ofiso ir skaldė kažkokius sąmojus gretimo sandėlio viršininkui, priversdama jo pilvą smagiai liūliuoti :). Kaip gerai - princui viskas viskas gerai. :) Penktadienio labai popietė. Pamatau savo stebėjiimo auką mūsų bosų boso automobilyje. Kažkur abu išvažiuoja. Viršininko lepūnėlis. :/ Dabar taip, karalaiti... Arba tu - su darbo liaudim, arb

Įveikus nekokios kokybės popsu kvepiančių pompastiškų viršelių su daugybe skambių frazių, tokių kaip "geriausias detektyvų rašytojas", "va čia tai istorija", "kai skaičiau, buvo baisu išeiti net iš kambario", barjerus, lieka mėgautis nuostabiai sukurtomis Briano Freemano detektyvinėmis istorijomis. :) Brianas Freemanas su romanu "the Watcher" papuolė į mano akiratį atsitiktinai. Dar gyvenau Huntingdone ir vietinėje bibliotekoje dairiausi kokio nors literatūrinio peno. Brianas Freemanas gulėjo prie grąžinamų knygų. Pasiėmiau jį, maniau, kad greičiausiai knyga nusivilsiu, bet nuo kažkokios anglų kalba parašytos knygos reikėjo pradėti. :) Taip "the Watcher" tapo mano labai vykusiu debiutu skaitant angliškas knygas Didžiojoje Britanijoje . :) Nuo Freemano prasidėjo mano nuoširdi ir, manau, jau neišblėsianti meilė detektyvams. Knygas turiu omeny. :D Visuose Freemano romanuose yra vienas pagrindinis veikėjas, netgi, sakyčiau, herojus :) - pol

Šiandien pirmą kartą Anglijoje išgirdau griaustinį. Norėjau ir žaibus pamatyti, bet jie ko tais kuklinosi ir nesirodė. Net oro kvapas griaudint pasikeitė. Man pakvipo Lietuva, paukščiams irgi kažkuo nauju, nes mūsų sodelis aprimo. Katinams, matėsi, tai irgi neįprastas reiškinys - vis dairėsi ūsus papūtę, ausis karts nuo karto suglausdami. O man taip ramu ramu tapo... Lyg vėl tikrumas ir užtikrintumas į mano gyvenimą grįžo. Lyg visas pasaulis stojo į tiesias vėžes. Pro mano langą į griaustinį žiūri mėta, čiobrelis ir bazilikas. Net jie kažkaip sulietuviškėjo - žali lapeliai labai derinasi prie pilko fono. Vis tik patinka man lietus. Vis tik saugiai jaučiuosi, kai griaudi. Abner Harris. "Grey Sky"

Prieš dešimt metų gėjų pora Barrie's ir Tony Drewitt-Barlow Didžiojoje Britanijoje sukėlė didelį širšalą, nes nusprendė susilaukti biologinių vaikų ir, negana to, sumokėti svetimai moteriai už savo vaikų išnešiojimą. Kreipėsi į surogatinių motinų tarnybą, išsirinko 'miss Eggs' - biologinę motiną - ir susilaukė dvynių. Po kiek laiko dar viena surogatinė pagimdė jiem dar vieną vaikutį, o po dešimtmečio jų "keista ir nuostabi šeima" (filmas taip ir vadinasi - "My Weird And Wonderful Family") pradeda ruoštis dar poros šeimos narių - vėl dvynukų - pasipildymui. Čia įžengia dokumentinė televizija. Žiūrėjau šį filmą, nes tikėjausi, kad jis man padės susidėlioti kai kuriuos taškus ant "i", nes jau tokia esu - man reikia konkretumo bent jau savo pačios prioritetuose, mintyse ir principuose. Tačiau užuot palengvėjus, tapo viskas dar painiau. Du tėvai - tėvelis ir tėtis (daddy and dad) - 'įteikia' surogatinei motinai po savo spermą ir tiesiogine t

Be didelių įžangų tęsiu savo princo dienoraštį. :) O jis man, pasirodo, didelį malonumą teikia. :) Dienoraštis. Sukonkretinu, jeigu ką :). Trečiadienio rytas. Matau, kad mano princas dirba sandėlyje su visais ir net pasiraitojęs rankoves! Malonu širdžiai: mano stebėjimo objektas - žemiškas princas, o ne skrajojantis kažkur padebesiais. :) Trečiadienio popietė. Iš mano suplanuoto klausimo, iš kur jis tokius gražius rūbelius gauna, išeina šnipštas. Kažkaip netyčia išėjo jo paklausti kur gyvena, kas jo tėvai, iš kurios Šveicarijos dalies yra ir ką studijuoja... Šviesiaplaukis maloniai ir be kaprizų į visus klausimus atsakė, o ofisą paliko besišypsodamas. Norėčiau tikėti, kad dėl to, jog prisiminė savo kalnuotąją šalį ir ten likusius artimuosius, bet įtariu, kad dėl to, jog tokio smalsaus žmogaus, kitaip: šitaip klausimais bombarduojančio , darbovietėje dar neteko sutikti. Kiek laiko mes jau kalbamės? Savaitę? Ir tai įskaičiuojant tuos "hi", "hello"? O. Siau. Be. Sus

Vienas angliškas tv kanalas pradėjo sukti bedarbių, tikrai ieškančių darbo, svajonių laidą - "Fairy Job Mother" (apytiksliai iš ang. "Darbo fėja"). Kiek laida bus realiai naudinga savo patarimais - visai kas kita. Negaliu be skepticizmo vertinti šios laidos, nes be to, kad ji kelią į eterius prasiskynė atseit humanitariniais tikslais: padėti ir patarti tiems, kas ieško darbo, tai dar, žinoma, visos darbo ieškotojų pasakos baigiasi laimingai. Nuostabioji darbo fėja pastato visą šeimą į vietas, atriša visus neišrišamus mazgus, jei reikia, pakeičia išvaizdą ir be problemų susitaria dėl darbo interviu, kurį 'slapta' stebi atskirame kambarėlyje (tik videokamera su operatoriumi filmuoja visą darbo pokalbį :) ). Taip... Iš tiesų kalba mano lietuviškas pavydas. Kodėl negaliu pasidžiaugti žmonių laime? Žmonių, kurie namie sėdėjo ant sofutės ir metų metus tiesiog žiūrėjo televizorių, nesiteikdami nė trupučio apsikuopti, ir laukė pašalpų iš valstybės? Jau tas LIETUVIŠK

Leiskite iškart pateisinti įrašo maniakišką pavadinimą. :) Galbūt šio dienoraščio serija bus labiau orientuota į dailiąją lytį, tačiau, tikiuosi, vaikinai irgi smagiai užmes akį ir gal net gaus naudos ;). Mokslininkai jau senokai sėdi ramūs įrodę, kad vaiko sąmonėje 'tikro vyro' ar 'tikros moters' stereotipas susiformuoja iki trejų metų. Sukanka treji metai žmogui ir viskas - laiko atgal neatsuksi, sąmonės nepakeisi ir beliks laukti to savo įsivaizduojamo tikrojo princo ar tikrosios princesės... Taigi, kur link aš suku? Vaikystėje, jei jau padėdavau kuriam laikui savo plunksną ir imdavausi pieštukų, piešdavau princeses su pūstomis suknelėmis iki ausų ir labai blondiniškus princus. :) Aukštus, kūdus ir šviesiaplaukius. Mano pieštiniai karalaičiai visada turėdavo geltoną karūną ant galvos, kartais vėjyje plevėsuojantį apsiaustą, jokio žirgo, kardo ar šaunamojo ginklo. Taigi stovėdavo mano princas visas gražus ir laukdavo savo princesės, kol ji iš kito sąsiuvinio puslapio

Kompozitorius impresionistas, be abejonės, talentingas natų burtininkas Claude'as Debussy, prieš pradėdamas prisistatinėti tik antruoju vardu, ilgą laiką save pristatydavo ir kaip Ašilą (čia prancūziškas Achille tarimas :) ). Kurį laiką jau kirbėjo mintis parašyti apie šį kompozitorių, kurio kūryba mane veža , ir apie kurį perskaičiau visai neblogą ir visai informatyvią Jonathono Browno biografiją. Autorius apie Debussy rašo taip: "His cahracter was a tussle between contradictory forces. He was shy and awkward yet his music is confident and fluid" (Jo charakteris - grumtynės tarp nesuderinamų jėgų. Jis buvo kuklus ir tuo pačiu sunkaus būdo, o jo muzika - priešingai - užtikrinta ir sklandi". Žodžiai, apibūdinantys visą Debussy asmenybę ir gyvenimą. :) Su dideliu susidomėjimu skaičiau, kaip būsimasis klasikas krimto mokslus konservatorijoje (į ją pateko būdamas vos vienuolikos): jis bodėjosi disciplina, mokymo technika, principais, bet tuo pačiu buvo nepaprastai drau

Nė kiek nedvejodama teigiu, kad į juvelyrės Jurgos Karčiauskaitės - Lago saloną "Yurga" mane užsukti paskatino draugės vestuvės. Seniau šį saloną, esantį Vilniuje, Trakų g., baugščiai apeidavau, nes pro vitrinas į gatvę žvelgdavo ganėtinai šalti juvelyrikos darbai, kurie savo šaltumu spinduliavo prabangą, o tai reiškė tik vieną - nemenkas kainas. :) Taigi prisibijojau "Yurgos" ir dėl "tai man neįkandama " minties, ir dėl papuošalų šaltumo. Bet, savaitę iki draugės vestuvių gyvendama tik bičiulės būsima didžiąja diena :D, pasidaviau įkvėpimui ir vis dar šiek tiek nedrąsiai nužingsniavau į "Yurgos" saloną apžiūrėti... vestuvinių žiedų! :) Ir dabar tik pilnais delnais laimės galiu ploti menininkei, jos darbams ir salono pardavėjai! :) Pardavėja - be galo maloni moteris - mane priėmė su plačia šypsena (na, ir kas, kad vienintelis pašalinis salone buvau, bet gi kuprinė ant pečių išdavė, kad nerimti mano kėslai meno dirbinių atžvilgiu :D - galėjo parda

Pirmą kartą, prieš išskrendant dvisavaitinių atostogų į Lietuvą, normaliai iššniukštinėjau oro uosto knygynus! Laiko buvo į valias, vilčių gauti gerą knygą pigiau - irgi, tad apsiginklavau savo visa begaline meile literatūrai ir patraukiau į didžiausią Stanstedo knygyną "WH Smith". Na ir ką? Nusivyliau. Lengvas skaitymas, pvz., Jackie Collins romanai, dar - 'ant bangos' esančios knygos, pvz., "Mergina su drakono tatuiruote", "Saulėlydžio" sagos ir iš jų išplaukiančios: "Kristen - mergina, pamilusi vampyrą", "Robertas Pattinsonas" ir kiti sagų aktoriai. Nusipurčiau. Dar dirstelėjau į suvenyrus - gal ką naudingo ir įdomaus prigriebsiu. Vėl žiaurus nusivylimas! Dvigubas! Nei naudingo, nei įdomaus. Supykusi ant viso pasaulio, o labiausiai ant savęs už šitokį naivumą, patraukiau į muzikos prekių parduotuvę ir iš jos išėjau kur kas laimingesnė :): už labai gerą kainą - dvi Leonos Lewis kompaktinės plokštelės. Greičiausiai nusipirkti L

Tiesą pasakius, nežinau, kiek jis švediškas, kiek angliškas ar amerikietiškas, bet kad švedų rašytojo Stiego Larssono, tai tikrai! :) "Mergina su drakono tatuiruote" - Ir dar prierašas prie pavadinimo - "arba vyrai, nekenčiantys moterų". Esu gana skeptiška populiariausių, perkamiausių ir kitokių -iausių knygų sąrašų atžvilgiu, nes tų sąrašų ir mano nuomonės paprastai visada skiriasi, tačiau "Merginą su drakono tatuiruote" man rekomendavo "Akademinės knygos" darbuotoja, kuri iki šiol su didžiuliu džiaugsmu (tikiuosi :P) daro man studentiškas nuolaidas ir įdėmiai klausosi mano perskaitytų knygų turinių atpasakojimo :D. Tada lyyyg ir susidomėjau Stiego Larssono kūriniu. Deja, šis detektyvas knygynuose šiuo metu kainuoja daugiau ar mažiau, bet 42 Lt. Nutariau pirkimą, jei vis dar bus poreikis, atidėti, kai ateis mums visiems geresni laikai :). Tik užsukusi į "Mint Vinetu" šv. Ignoto gatvėj, ir pamačiusi šią knygą už 20 Lt, supratau, kad čia

It lengvas vėjo dvelktelėjimas karštą ir dušnią vasaros dieną prabėgo mano skubios, skriejančios, lekiančios atostogos... Neverkiau atsisveikindama su draugais, neverkiau atsisveikindama su tėvais, neverkiau savo kysius glostydama paskutinį kartą 2010 - ųjų vasarą, bet, lėktuvui pakilus, nejučia ašarų upeliūkščiai nuvinguriavo. Kažko gaila. Kažko ne tik apčiuopiamo. Atrodo, kad kažkas liko nepataisomai sugriauta bei prarasta ir nespėta pastatyti kažko naujo. Lietuvoje savo atostogų planą įvykdžiau 210 procentų :D, bet kai kurios expectations taip ir liko tik expectations . Džiugu, kad netikėtai pamačiau Vilnių nuo Tauro kalno, džiugu, kad netikėtai nusipirkau laikrodį su užrašu "Paris" (vis tos eurokontinentinės šaknys! :D), džiugu, kad gavau dovanų akmenėlį iš Austrijos kalnų upės, puiku, kad namuose atsirado dar vienas kaktusas :)! Ir išvis neišsakomas jausmas, kai skrendant matai TOOOOKIUS debesis!.. Bet ne visi susitikimai ir įvykiai buvo malonūs: patyriau ir išsiskyrimo