compassbetweenus

Ir kas iš to išsirutulioja? Lyg koks grambuolys su savo nekvapniu kamuoliu išsirutulioja išvada: jei jau šitie du pranašysčių mohikanai susijungia ir žeria savo pranašystes beveik valandų tikslumu, vadinasi, reikia, tikrai reikia, laukti (arba nelaukti, bet turėti omeny, kad tikrai kažkas bus) kažko neįprasto. Ir įtariu, neįprasto ne pačia geriausia prasme... Na, gerai, gal aš tiesiog pesimistė šiuo klausimu... Šiandien manęs bendradarbė Noemi paklausė, ar tikiu, jog pasaulio pabaiga - čia pat? T. y. kaip majai ir pranašavo savo mistiškajame kalendoriuje - 2012 m.? Atsakiau, kad ne, bet tikiu, jog kažkas nesmagaus mūsų pasaulio gyvenimėly įvyks. Noemi manęs tada pasiteiravo, ar mačiau filmą "2012", atsakymas vėlgi buvo 'ne-a". Noemi buvo mačiusi. Noemi požiūris labai linksmas! Ji stebisi, kaip čia taip yra, kad žmogienojai tokie nesusipratėliai? Filme pavaizduota, kaip miestai griūva, tai kam, klausia Noemi, lakstyti ratais kvadratais kaip išprotėjusiems? Linksmoji

Pasirodė Erikos Badu (Erykah Badu) naujasis muzikos albumas NEW AMERYKAH PART II. Startavo jis su klipu "Window Seat". Jame atlikėja pasirodo taip, kaip gamta ją sukūrė :). Na, gal keliomis tatuiruotėmis tik prisidengė :P. Visuomenė nebūtų visuomenė, jei nepradėtų pulti: kur tai matyta??? Nuogutėlė!!! Laksto judriomis gatvėmis!!! Savo namuose daryk, ką nori, bet gatvėse??? Taigi ir vaikai mato! :) Ir t. t., ir pan. ... Erykah Badu - menininkė, vadinasi, pratusi išsiskirti iš masės, tad puolimams, matyt, buvo pasiruošusi: gražiai atlaikė visus kaltinamojo pobūdžio interviu ir priekaištus, o savo nusirengimą klipe teisina idėja, kad visi mes turime savo demonų, savo ribų, savo tabu, o norint būti savimi, reikia išsivaduoti, apsinuoginti . :) Na, manau, pašnekės pašnekės žmonės, paburbės moralistai ir tuo viskas, aišku, užsibaigs... :) O ir Badu reikėjo kažkaip savo muzikos albumą pristatyti, tad kodėl to nepadarius pajudinant kėdes, ant kurių saugiai ir jaukiai sėdi visuomenė?

Gamta tave sukūrė kate. Nieko neskriaudi (o jei ir nuskriaudi, tai tikrai nenorėdama), niekam blogo nelinki, turi charakterį, bet dėl to į gilesnius kontempliavimus nesileidi. :) tu tokia sukurta jau. genetika irgi pasidarbavo. :) kis kis kis, Mūza, mylėsiu tave, kad ir labai katiniška būtum :).

Kai gegutės dėl įvairių priežasčių praranda laiko pojūtį, atsitinka daugybė keistų dalykų: pyragas kepa arba iki svylėsių, arba atsiskleidžia kaip puikiai nedakepęs gaminys :), visos higienos priemonės baigiasi neįtikėtinai tuo pačiu metu, o banko sąskaita ištuštėja, kai lyg tyčia reikia padengti neplanuotas išlaidas. Gegutės kažkaip persuka laikrodžius ir pasaulis pradeda vėluoti į darbą: į darbą vėluoja ir smegenys, ir budrumas, ir reakcija... Kava būna užplikoma šaltu vandeniu, reikalingi dokumentai paruošiami kaip minimum diena vėliau po galutinės termino datos, o kai pamirštamas viršininko gimtadienis, tai tada nejuokais grasoma visas gegutes iššaudyti! Bet čia tiesiog pasiklydusių gegučių pokštai :). Būna ir labai rimtų gegučių pasiklydimų laike, tada tėčiai palieka mamas ir eina gyventi su savo ilgakojėmis sekretorėmis,tinkančiomis jiems į dukras, paaugliai pradeda žaisti šeimą ir, dar iki galo savęs nesukūrę, sukuria naują gyvybę, seneliukai, einant jų dienoms į pabaigą, užuot

Vienos jų žydi kaktusais ir ne tokiom 'prašmatniom' gėlėm :), kitos žydi dulkėmis ir katinais. :) Ant vienų puikuojasi visokių visokiausių žaislų armija arba teatrališkai sudėta "protingų" knygų krūvelė, nugarėlėmis žiūrinti pro langus: Freudas, taikomoji matematika, Mušinskas, Maceina, Šliogeris, Marcinkevičius ir ant pačio pačio viršaus - B. Cartland "Širdžių lošimas" :). Kai kurios palangės yra pasidabinusios krūva puodelių (įtariu, neplautų dar) :P, o žalius ūsus išleidusius svogūnus net nežinau, kuriai gyvių kategorijai priskirti... :D Gal skulptūroms, kurios vakarais šiurpina? :) Pavyzdžiui, ant mano visų palangių, kiek tik jų turėjau, praktiškai visada būdavo po akmenėlį, kelias knygas, kas be ko :D, ir, susivienijusi su kitų palangių šeimininkais, turėdavau po kelis puodelius (paprastai jau nebelaikančius jokios substancijos.) :) Daug palangių laiko ant savo nepailstančių pečių krūvą prisiminimų, paprastai reiškiamų nuotraukų forma. Antrąją vietą pag

"Pink stinks". Čia tokią akciją viena mamytė "užsuko" :). Na, žinoma, nemažai šalininkų susilaukė, bet, kaip man pasirodė, daugumai tiesiog 'dzin dzilin" - nori akcijos-atrakcijos - atrakcijuokis :). Anglijoje yra keletas prekybos centrų, prekiaujančių žaislais ar vaikiškais rūbais, kurie pirmame aukšte įkurdino visas prekes, kurios yra rožinės... Visi rožiniai pliušinukai, barbės, visi rožiniai sijonėliai ir rožinės priešpiečių dėžutės. Žodžiu, viskas mergaitėms :). Kituose aukštuose - kitų spalvų pasirinkimai. Tarytum būtų skirti "normaliesiems žmonėms" :D. Matydama šią akivaizdžią neteisybę atkaklioji mama, rūpindamasi savo mergaitės gerove ir neiškreiptu pažiūrų formavimusi (antiseksistinių, feministinių), surengė šią akciją, kad ir kiti tėveliai atsibustų, o parduotuvės pagaliau pajustų sąžinės graužatį. "Juk gyvenam civilzuotame pasaulyje, - sako mama, - Kodėl propaguojama tokia nelygybė? Ružava spalva automatiškai priskiriama mergaitė

Išganingasis savaitgalis!!! :) Tarsi pažadas kažko naujo, kažko spalvingo, kažko labai labai avantiūriškai intriguojančio!.. :) Aš nieko prieš savaitgalį dirbti būčiau, žinokit... :) O dabar... Suk galvelę, kur dėsies visas dvi ilgas iiiiiiilgas dienas... :) Nors turiu šiokį tokį planą: pvz., šįvakar norėčiau nuvykti kur nors pakelti puodelaitį kavos už gyvenimą :). Ir visą kelią iki tikslo man tikrai galvoj skambės Mylene Farmer "Sans Contrefacon", nes vienaip ar kitaip vis tiek visą dieną ta daina birbia kaip koks neišjungiamas radijas galvoj (va, ir mano pasąmonė planuoja! :D). Gal ir nebus šis mano savaitgalis avantiūriškai intriguojantis, kažką naujo pasiūlantis, bet galiu būti rami, kad savaitgalį, ramų, melancholišką, truputėlį ilgų, tikrai turėsiu. :) Reikia, reikia, vaikai, džiaugtis tuo, ką turi, nes juk kada nors bus taip, kad neturėsi. :) Pavyzdžiui, teks atidirbti už kokią nors dieną iš ilgojo šventinio savaitgalio :D. Tad sveikinu su įprastiniu ir tuo pačiu dar

Gal paliksime kokį vaikščiojantį geną šiame 'sviete' kaip dar vieną reprodukcijos produktą :). Gal. O gal ir ne. Gal išliksime per amžius kaip kokie mikelandželai, davinčiai ar vinstonai čerčiliai. Gal kaip madonnos (luizos veronicos ciccones :) ). Net jei išliktume kaip jonai biliūnai, kur reikšmė grynai 'vietinė' - ir tai jau gerai :)! Bet ką daryti, jei mūsų išlikimas tik tiek, kiek yra mūsų kitų širdyse ir tik tol, kol kitų širdys plaka? Kas, jei mūsų išlikimas tik domenai, internete išsaugoję tik tam tikrus facebooko ar dienyno įrašus? Įsivaizduojate? Mūsų mintys gyvena ilgiau už mus? :) Ir kažkodėl man liūdniausia (kažkodėl), kad net tą akimirką, kai nustosiu kvėpuoti, pasaulis nenutils nė akimirkai. Kažkas yra pasakęs: "atsimink, visa praeina. Ir tu praeisi". Ir ši mintis, ši savijauta praeis. :) O kas, jei ir aš, kaip Jurga Ivanauskaitė yra sakiusi, gyvenu viršvalandžius ir to nė nenujaučiu? Kas bus, kai manęs nebebus? Ką aš paliksiu? Ir kam? :) foto i

Prisėdau čia visai neseniai panagrinėti Lietuvoje tyvuliuojančio tvano nuotraukų. Labai smalsu pasidarė, kada gi Tauragė nuskęs ;D... Ir žinot, gavau didžiulį nustebimą, kuris pasireiškė pražiota burna ir išsprogusiomis akimis :O ( :) ). Žiūriu į Pagramantį - mano klasiokės Andželikos gimtasis namas apsemtas!!! Na jį ir anksčiau šiek tiek apsemdavo, bet ne šitiek!!! Iškart pagalvojau kažkodėl: "O tai kur Reksas ir Rudis? Ir katinas, vardu Katinas?" Jei jie vis dar egzistuoja ne tik Pagramanty, bet apskritai šioj žemelėj, įdomu, kur pasidėjo, gal pas kaimynus laikinai išsikraustė... :) Tada akį užmečiau į ledų sangrūdą prie Jūros užtvankos - nu niekad nesu tokio atodrėkio mačius!!! "Banga" vos geltonuoja, o apie Meilės alėją kalbėti tai tas pats, kas tvirtinti, jog Atlantida tikrai egzistavo... :) Še tau ir po Meilės :P... O kai visai atsitiktinai užmačiau, kas beliko iš tų paskutinių dviejų namų Kuturiuose (netoli Pagramančio), tai visai šiUUUrpu pasidarė - nuotrau

Čia skambiai sakant. :) Su pavasariu it potvynis, plūstantis į Lietuvos miestus ir miestelius, kaimus ir kaimelius, į mano gyvenimą veržiasi naujovės: naujas darbas, nauja šukuosena, naujos knygos (na, gerai, jos visada migruoja, tai nieko čia beveik naujo :P) ir tikrai gan daug naujos muzikos. :) Džiaugiuosi pavasariu, džiaugiuosi visa visa patirtimi, įgyta čia, Anglijoje, kad ir kokia ji bebūtų, nes tik taip augu. Džiaugiuosi pati jausdama, kad keičiuosi kažkaip :). Na, nenusistiebsiu iki dangaus, bet vis tiek neretai mane reikės nukeldinti į žemę :D, bet vat, vis tiek smagu, kad kažkuria kryptimi judu. :) Kad tik ne atgal... Žinote, kad į tą pačią upę įbristi neįmanoma? Nes vandenys tai vis nauji! :) Su pavasariu ir vis su naujais vandenais! :) Claude Monet, Impression: Sunrise