compassbetweenus

Nesvarbu, kad ir kiek šiuolaikinė moteris gali būti emancipuota, nepriklausoma, stipri, išsilavinusi ir kiti moteriškos giminės teigiami būdvardžiai, viena bendražmogiška savybė, ypač ryškiai išreikšta, išliks, matyt, per amžius – tai noras būti apgintai. Tad, mano brangūs skaitytojai vyrai, nenusiminkite – jūsų, kaip riterių, era dar nepraėjo ir, regis, nepraeis. :) Visiems patinka turėti sąjungininkų, jaustis palaikomais, vertais būti ginamais, tačiau teko pastebėti, jog tada, kai vyrai būna „kryžminėj kovoj“, geriausiai ką jų širdies draugės gali padaryti – nesikišti, kad ir kaip joms tai padaryti norėtųsi. Tiesioginis konfliktas – išskirtinai berniukų žaidimų kiemas. Pastebėjau, kad vyrai tuomet, kai juos imasi ginti ar dar kaip nors užstoti žavioji būtybė, kada vyksta jų tiesioginis apsižodžiavimas, atsiprašau, konfliktas (:)) su kitu asmeniu, paprastai, tos pačios lyties atstovu, reaguoja gana skausmingai : „negi aš toks lūzeris , jog turi stoti mane ginti, o, moterie?!“ Merginos

Ieškau bendraminčių. Rimtai aš čia. Atsiliepkit visi, kam patinka žiūrėti filmo „deleted scenes“ arba „the way of making [pavadinimas]“, arba „director‘s comments“ , arba „finding location“, – žodžiu, visus šiuos dalykus ir dar daugiau, kurie paprastai būna youtube ar filmo DVD skyrelyje „special features“. Atsiliepkit visi ir junkitės į mano ką tik prieš kelias sekundes sumąstytą klubą, pavadinimu „Patinka labiau nei filmas“. :D Na kur kitur pamatysi šimtąkart klaidingai kartojamą tekstą iki kol jis įgauna tinkamą, kino klasikos vertą pavidalą? :) Kur kitur pamatysi, kiek iš tikrųjų režisierius ir aktoriai įdeda savo įnašo, savo juodo darbo, kol filmas išeina toks, koks išeina per paradines duris? Fantastika! Taip sakant, per kančias į žvaigždes – į kino klasikos archyvus. :) Ypač ypačiai patiko filmų „Seven Pounds“ ( 10/10 :)), lietuviškai, berods, „Septynios sielos“, „Flightplan“ ( 8/10 ) su Jodie Foster ir „When Harry Met Sally...“ ( 7.9/10 ) su Meg Ryan bei Billy Crystalu „specia

Ir vėl Petrauskaitė apie filmus. :) „The Blind Side“. Už Leigh Ann Toohy vaidmenį 2009 m. Sandra Bullock gavo „Oskarą“. Aktorė vaidino tikrai gerai, tačiau kažkokio išskirtinio stebuklo, kitoniškumo Bullock vaidybos manieroj nepamačiau. Aktorės „Oskaras“, kaip nutiko ir su J. Roberts „Oskaru“, atrodo tarsi Kino Akademijos padėka už jos visus vaidmenis – daugiametį įnašą į kino pramonę. Labiausiai patiko ir didžiulį įspūdį paliko jauniausio - Jae Head - filmo aktoriaus pasirodymas. Žavingas vaikas. :) Apie ką. Apie turtingą Toohy šeimą, kurie kaip lygiavertį šeimos narį priima benamį juodaodį jaunuolį, priglaudžia jį savo namuose ir padeda atsitiesti kaip asmenybei, visam pasauliui įrodyti, kad yra nekvailas bei atrasti savo – regbio žaidėjo – talentą. Filme yra vietų, kurios supurto: o juk pasauly tikrai nemažai žmonių, kurie ir miršta taip niekad ir neturėję nuosavos lovos... Filmo įtaka man: vėl mąstau apie įvaikinimą. Beje, žodelis „umpulump“ man įstrigo būtent iš šio filmo, o ne

Nežinau, ar Lietuvoj jau atėjo mada darbe ant stalo gausiai statyti savo šeimos narių nuotraukas, bet čia, Anglijoje, ji jau seniai ir plačiai paplitusi. Vos telpa ant kai kurių bendradarbių darbo stalo visi tie žavūs rėmeliai su visų giminaičių ir artimųjų besišypsančiomis nuotraukomis... Karts nuo karto vis dar nusistebiu: „O taiii.. kur darbo dokumentus dėti, segtuvus, jei jau šitiek nuotraukų ant stalo prikrauta?“ Žinoma, gal kam ir prideda jėgų ištempti sunkią darbo dieną vien žvilgtelėjimas į savo mylimąjį(-ą) ar kokį kitą artimąjį(-ą), bet kažkodėl manau, kad jei jau nuoširdžiai imamasi kokio nors darbo, ypač popierizmo, tai labai retai žvilgtelima į visus tuos besišypsančius rėmelius. :) Čia dažnai aptinkama graži kombinacija ant sienos jau lyg ir nebestebina: per vidurį – futbolo klubo, už kurį sergama, komandos nuotrauka. Dideliu formatu. Iš šonų pakabintos vaikų bei kitų artimųjų nuotraukos. Šiek tiek mažesnio formato. :) Mano kaimynė Ania išvis geriausiai pasakė: „Nesuprant

Lietuvis kaimynas įbruko du dviejų valandų su trupučiu trukmės cd, kuriuose su savo skaitytojais ir, neabejotinai, fanatikais bendrauja bioenergetikas Sergejus Lazerevas. Paraukiau nosį, nes kaimyno įtikinėjimai, kad „tikrai labai geros paskaitos, ne tokios geros, kaip Lazerevo knygos, tačiau vis tiek labai geros“, įtikinamo poveikio nedavė, bet... viskas baigėsi tuo, kad vieno savaitgalio keturias brangias valandas paaukojau ant blevyzgų lauželio. :D Ir dėl to ant savęs BEVEIK labai pykstu! :D Prieš kokius penkiolika metų turbūt pusė Lietuvos skaitė Lazerevo „Karmos diagnostiką“. Tėvų bendraamžiai, jeigu kas išdrįsdavo pasakyti neskaitą šio stebuklo , liūdnai papurtydavo galvą, suprask: „Nėr jau tau, žmogau, ateities...“ :) Ir šiaip... Rankinuke, kad bet kur viešoje vietoje galėtum ištraukti, ar ant mašinos sėdynės, bet būtinai matomoj vietoj, nešiotis ar vežiotis Lazerevą buvo PRIVALU. :) Taigi, dėl ko, po galais, aš žiūrėjau Lazerevo paskaitas? :) Dėl to, kad jis įdomiai kalbėjo api