Keliautojas tarp keturių pasaulio sienų


Šįkart mano nuomonė su MAN Booker's Prize komisijos nuomone nesutapo... Pietų Afrikos rašytojo Damono Galguto "In a Strange Room" (liet. būtų "Keistame kamabry") nebūčiau delegavusi į shortlistą (o kaip tai lietuviškai? Trumpasis sąrašas?) Nežinau, nesuprantu, kas būtent taip sužavėjo romane komisijos narius... Sutinku, Damonas Galgutas rašo nepaprastai sklandžiai, kartais net kvapą užgniaužia: "Ale ot pasakė!", bet pati fabula... Galiu iškart išvardinti tris dalykus, dėl kurių nepadėjau knygos į šalį: 1. autoriaus kalba, 2. pagrindinio personažo kalbėjimas pirmuoju asmeniu ir kone smūginis persikūnijimas į trečiąjį asmenį bei savęs stebėjimas iš šalies, 3. "trupiniuko" ieškojimas (kai kurie lietuviai sako "razinka",anglai - "vyšnia ant pyrago", o estai turi man labai patinkantį "trupinuką", tik aš sakau "trupiniukas" :D). O tas trupiniukas buvo paskutinis knygos puslapis, kur pagrindinis veikėjas, beje, vardu Damonas Galgutas :D, randa savo kelionių ir gyvenimo bendrą vardiklį (bet lygtis, žinoma, taip ir lieka neišsprendžiama): "Lives leak into each other, the past lays claim to the present" (liet. daugmaž: "Gyvenimai sunkiasi vienas į kitą, praeitis teikia ieškinį dabarčiai"). Nesigailiu, kad skaičiau "In the Strange Room", tačiau dar kartą neskaityčiau. Nežinau, kas man trukdė pajusti personažo išgyvenamų kelionių žavesį, jausti tai, ką jis jaučia sutinkamiems žmonėms. Gal koją pakišo neseniai klausytas interviu su keliautojumi Dariumi Kinderiu, tad akmenimis besimėtantys Afrikos vaikai manęs nebestebino :D. Gal tik išskirčiau paskutiniąją, trečiają, romano dalį, kur rašoma apie Damono bičiulės psichinę ligą. Šioje vietoje kažkaip įsigyvenau į tą būseną - tarsi jau ir atrasta ta žemė, tačiau teritorija dar neištyrinėta - tad istorija pakankamai intrigavo.
Romanas suskirtstytas į tris dalis (po knygos pavadinimu seka prierašas "Trys kelionės"): "the Follower" ("Sekėjas"), the Lover" ("Mylimasis") ir "the Guardian" ("Sargas"). Kiekvienoje dalyje Damonas keliauja, o jį kelionėje lydi tam tikri asmenys, kurie jam turi vienokią ar kitokią reikšmę, ir kuriems jis pats yra vienaip ar kitaip svarbus. Visos dalys pažymėtos netekties ženklu. Pagrindinis romano personažas visas netektis nurašo gyvenimo akibrokštams, iki lemtingojo suvokimo paskutiniam puslapy. :) Kaip jau minėjau, nė viena knygos istorija manęs per ne lyg nesužavėjo, bet tikrai įdomu buvo tai, kad rašytojas personažui suteikia savo vardą ir pavardę, rašytojo profesiją ir daugybę autobiografinių detalių. Kaip suprantu, nenorėdamas visiškai išsižadėti savęs per personažą, Damonas Galgutas dėl to ir žaidžia - kaitalioja pirmą ir trečią asmenis tarytum neapsispręsdamas, kiek autobiografiška daryti visą knygą.

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto