compassbetweenus

Manau, tikrai daugeliui teko girdėti apie tokią "žvaigždę" kaip Jordan. Dabar ji linkusi vadintis Katie Price - savo tikruoju vardu. Taigi, nežinantiems: Jordan - britų modelis, "aktorė", "dainininkė", daugiavaikė mama, daugiakartė sutuoktinė ir draugė, milijonierė, "rašytoja", kaip save parduoti nieko per daug nenuveikus simbolis, tuštybės ir pripūstų lūpų bei didelių, supernetikrų papų sinonimas. :) Žinoma, panelė (bendriau - jau ponia, nes jau vėl ištekėjus :D) Price turi savų gerbėjų. Visi jų turi. Netgi Hitleris :). Na, daug nesiplėsiu čia apie ją, tik pasakysiu, kad man ji į normalų žmogų buvo panaši tik tada, kai nebuvo visko taip prisipumpavusi. Nepavyzdys ji mamom ar jaunom mergaitėm. Berniukams irgi: vienas jaunuolis paprašė Price autografo, o ji jam dar ir prierašą užraitė: "Wet dreams" - kas lietuviškai būtų "šlapių sapnų" :D, prieš tai subarusi jaunuolį, kad jis nustotų žiopsoti į jos iškilumus. :D Kas ten žino,

Labai džiaugiuos, kad sudalyvavau Andriaus Užkalnio knygos "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį" (leidykla "Baltos lankos", 2009 m.) pristatyme, žinoma, su pačiu rašytoju priešaky Lietuvos ambasadoje Londone. Pirma, todėl, kad na, vis tiek tai - lietuvių autonominė zona šioje šalyje, antra, todėl, kad susirinko išties daug puošnių lietuvių ("kiek daug ponų, kokie visi gražūs" :D ) ir, trečia bei svarbiausia, Užkalnis panaikino apie jį susidarytą įspūdį, kaip apie pasipūtusį, viską išmanantį, atsipūtusį eruditą. :) Po knygos pristatymo turbūt visiem be išimties sukilo noras tą knygą perskaityti. :) Prieš keturias dienas aš šią knygą tylutėliai nugvelbiau iš kambariokės ir sutriauškiau . :) Taigi, kaip matote, knyga nereikalauja daug laiko, o tuo pačiu ir didelių protinių pastangų ją skaityti. :D Knyga - geras laiko praleidimas, kuris, beje, dar ir naudingas. Ir tiems, kas už Lamanšo fabrike lipina akis ir iltis Halloweenui skirtiems keksiukams, ir esant

Net nežinau, kaip pradėti... Tai, ką aš savaitgalį žiūrėjau, galima pavadinti komedija. Tas tai tikrai, tačiau keblumas - filmą galima pavadinti arba nerealia (jaunimo kalba (:D) tariant - labai juokinga) komedija, arba visiškai nejuokinga... Anglai tokiom komedijom sugalvojo "wrong coms" terminą. :D Aš čia apie 2003-ųjų filmą "the Bad Santa" (liet. "Blogasis Santa"). Žanras - kriminalinė komedija. Režisierius - Terry Zwigoff. Pagrindinis antiherojus - Willie, kurį vaidina geras blogas blooogas aktorius Billy Bob Thorntonas (na, tas, kuris į penktąsias žmonas pasirinko tatuiruotąją geros valios kraujo gerbėją Angeliną Jolie :) ). Blogojo Santos vaidmeniui jis - kaip nulietas :). Neduok Dieve, aš jums pasakysiu, tokį Kalėdų senelį gyvenime sutikti. :D Willie's prekybų centrų Kalėdų seneliu tampa tik tam, kad galėtų vėliau su savo ištikimuoju (pabaigoje paaiškėja, kad jau ir ne tokiu ištikimu :D) padėjėju - liliputu Marcusu - apiplėšti savo darbovietę.

Su gestų kalbos pasauliu susipažinau susibičiuliavusi su bendrakurse Loreta. Vieną dieną, pakvietus į savo aukštalubį būstą, ji atskleidė man senovinio pianino skambesį, pilkos spalvos katinų grožį, prikaustančią taip, jog ranka nekyla perjungti radijo stoties, džiazo muziką, plačią plačią senobinę vonią ir vakarinį Vilnių, atsiveriantį nuo Tauro kalno. Tokio grožio per vieną vakarą man buvo netgi, sakyčiau, PER DAUG. :D Be viso šito, Loreta mane supažindino su savo šeimos nariais: visišku menininku tėčiu, aristokratiškų manierų mama, seserimi ir broliu, kuris į pasaulį žiūri per jutiminę ir regimąją prizmę. Loretos brolis yra kurčias. Kadangi ir man klausos netekimo arba bent neprigirdėjimo problema vaikystėje buvo kurį laiką aktuali, gestų pasaulis pasirodė labai artimas. Būdvardis "nesvetimas" gal labiau tiktų. Taip po truputėlį po truputėlį įsitraukiau į kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų veiklą, renginius. Tiesa, apart straipsnio apie kalėdinį renginį Šv. Jonų bažnyčioj, ned

Apie Brianą Freemaną jau rašiau viename įraše. Nuo to įrašo praėjus šiek tiek laiko nuomonės nepakeičiau ir vis dar manau, kad Freemanas yra labai kinematografiškas ir talentingas detektyvų (tiesa, rašytojo knygos Anglijoje, o gal ir JAV priskiriamos trileriams) autorius. Jei tik nusiteiki gerai pailsėti, atsijungti nuo viso likusio pasaulio - prašom Freemano sukurptą istoriją į rankas ir mėgaukis! Atsiplėšti nuo baltųjų puslapių, kai siužetas šitaip užkabina , yra itin sunku. Priverstinės darbo ir minimalaus miego valandos atitraukia nuo istorijos, bet šiaip... Savaitę išoriniam pasauliui aš buvau mirusi. :D Naujausia amerikiečių rašytojo knyga - 2010 m. "the Bone House" (apytiksliai lietuviškai būtų "Baunų namas", nes vienas svarbiausių trilerio personažų yra pavarde Bone), pasirodė šiek tiek silpnesnė nei jo ankstesnės istorijos, bet tik vos vos... Nes, kai tiek šlamšto prirašoma ir tuo šlamštu užpildomos beveik visos detektyvinių istorijų lentynos, pasilieku pr

VAu! Kokį filmą žiūrėjau! VAu!!! :) Skirtą šeimynai. :D Ne, vauvsiu aš čia ne dėl to, kad, štai - ir mane galima nusitempti pažiūrėti kažką skirto visai šeimai. :D Žiūrėjau filmą, su nuostabių nuostabiausiu garso takeliu, kuris žžžiauriai gerai derinasi su pačiu filmu (visų dainų atlikėja - Karen O), o pati filmo idėja... VAu! :) Filmas sukurtas pagal Maurice Sendako pasaką vaikams. Kaip reikėjo šitokio filmo! Jau seniai reikėjo! Kalbu apie filmą, skirtą vaikams, esantiems suagusiųjų kailyje ir suaugsiesiems, tebesantiems vaikais. Nors kažkiek. :) Režisierius - Spike Jonze. Filmo išleidimo metai - 2009. Filmo pavadinimas "Where the Wild Things Are". Filmas su kostiuminiais monstrais ir vienu žmogiškuoju berniuku Maksu. :) Gana berniukiškas filmas - įsivaizduoju, kad vyriškoji auditorijos dalis jaučia didžiulį malonumą, matydama tokius vyriškus žaidimus kaip purvo karai, ridenimasis kopomis, kovojimas, imtynės ir pan. :) Kodėl sakau, kad tokio fimo jau seniai reikėjo? Visų p

Drąsiai pripažįstu - aš tikiu egzistuojant gyvybes kitose planetose. Nes jei mes egzistuojame, kodėl turėtų būti neįmanoma egzistuoti kažkam kitam? Mokslui net pats žmogus dar toks neatskleistas ir neištyrinėtas egzempliorius, tai ką jau kalbėti apie plačiąją galaktiką?.. :) Bet tikėjimas kitos gyvybės egzistavimu nepaskatino manęs imtis žiūrėti animacinį filmą "Planet 51". :) Filmą žiūrėjau, nes aš - animacijos gerbėja :). Galbūt tai netgi veda į kažkokią užsilikusią vaikystės tiksinčią bombą. :D Holivudo palaiminimą gavęs 2009 m. animacinis filmas, režisuotas "Šreko" ir "Šreko 2" kūrėjo Jorge Blanco, pasitelkus būrį žvaigždūnų. :) Apie ką: žemietis astronautas Charlesas T. "Chuckas" Bakeris (Dwayne Johanson) nusileidžia į planetą, kurioje gyvena 'ateiviai'. :) Tiem žaliem, įkypomis ausytėmis padarėliams, kuo puikiausiai kalbantiems angliškai ir turintiems po keturis pirštus ("high four!" :D) Chuckas yra tikrų tikriausias '

Ne-a, aš ne apie "Čili" tinklo picerijas, kavines ar bistro... :) Aš ir vėl apie muziką (nes pasidalinti įspūdžiais apie knygas reikia tam tikro susikaupimo ir pasiruošimo, bet, pažadu, greit bus įrašas ir apie knygas. :D). Chi-Li (rašau ne kirilica, nes nemoku :D) yra rusų, kaip aš sakau "nepiktybinio" :) roko grupė, šlovės akimirkas pasiekusi 2005-aisiais. Grupės pavadinimas ne aštriojo pipiro ar vien raudonplaukės grupės vokalistės Irinos garbei, tačiau ypač didele dalimi ši moteris išties prisidėjo prie grupės pavadinimo. Irinai, augusiai be tėvo, mama papasakojo herojišką istoriją, apie jos tėtį - Čilės revoliucionierių. Irina iki šiol nežino, ar tai - tikra istorija, ar mama tiesiog, norėdama atnešti kažką tėviškai herojiško į dukters gyvenimą, šią istoriją sugalvojo. Kai draugai sužinojo Irinos tėvo - drąsaus revoliucijos didvyrio - istoriją, ją praminė Či-Li. Merginai taip patiko ši pravardė, jog iki pat šiolei dainininkė savo tikruoju vardu ir pavarde naudo

"Kada tu nustosi bėgti?" - paklausė. "Tada, kai kažkas tikrai norės sulaikyti mano širdį. Arba... bėgti kartu", - atsakiau. Jis apsisuko ir nuėjo.

Turbūt nesu dar mačiusi tokio optimistinio, gražaus, spalvoto, gaivaus muzikinio klipo :). O aksominis vokalistės Zolani Mahola balsas teikia daug daug daug šilumos. Grupė iš Keiptauno. :) Enjoy. Freshlyground "Pot Belly".

Tikrai suprantu žmones, kurie su didžiuliu entuziazmu įklimpsta į kelionių aprašymų bei reportažų skaitymus via plačioji medijos erdvė. Bet aš neskaitau. Dažniausiai neskaitau. :) Nes paprasčiausiai nenoriu savęs skaudinti. Suomija, Norvegija, Tailandas, Naujoji Zelandija... Puiku, kas turi galimybę šias šalis aplankyti. Smagu ir dėl tų, kurie nuklysti gali kad ir į kaimynines Latviją, Estiją ar Lenkiją. Šias šalis, gal dėl likimo ar atsitiktinumo ir aš esu aplankiusi. Ir tai negaliu tvirtinti, kad jos man išnagrinėtos, aiškios, nė truputėlio nebeįdomios... Kiek turi pamatyti šalies, kad galėtum sakyti, kad šalis jau aplankyta, pamatyta, pajausta ? Vis tiek negaliu skaityti straipsnių ar žiūrėti tv laidų, kuriose kalbama ir apie mano lankytus kraštus, nes žinau, kad bus daugybė vietų, kurių net nebūsiu sapnavusi, o apie lankymą jau nėra net ką kalbėti! :) Kai kas palinkčios paguodžiančiai galvomis: "Džiaukis tuo, ką matei, ką girdėjai, ką patyrei... Juk tai tik tavo, o ne ko nors

Pagaliau pažiūrėjau Holivude sukaltą komediją "the Ugly Truth" (liet. "Bjauri tiesa"). Na ir ką... Nenusivyliau. :) Labai romantinė, labai komedija. :) Ir, kas įdomiausia, manau, visai galima žiūrėti su vaikinais. :) Yra vietų, kur bachuriūkai irgi linksmai pakvatoti gali. :) Apie filmą. Tik faktai. Režisierius: Robert Luketic. Aktoriai: Katherine Heigl, Gerard Butler. Išleidimo į platųjį pasaulį metai: 2009. The plot ( plotas :D ): viską planuojanti ir kontroliuojanti tv prodiuserė Abby (Heigl) svajoja apie mylimą žmogų šalia, tačiau, būnant tokiai planingai ir griežtai, galimybių ratas siaurėja. Į jos prodiusuojamą laidą, skirtą šeimai, ateina Mike'as (Butleris) - žodžio kišenėje neieškantis mačo , emigravęs iš vietinės kabelinės , kur vedė laidą "the Ugly Truth" apie vyrų ir moterų santykius, pastarųjų nenaudai ("vyrai neįsimyli tavo asmenybės vos tik tave išvydę, jie įsimyli tavo kūną" ir pan., bet daug riebiau :D), kad pakeltų šei

Šis mano sekmadienis buvo su a. a. Tony Curtis (1925 - 2010) ir jo "the Great Race" (liet. "Didžiosios lentkynės") - 1965 m. filmu, kuris neleidžia būti priešais ekraną liūdnu veidu ir, net praėjus paskutiniajai juoko bangai, aš save aptikau vis dar sėdinčią su šypsena. :D Plačia. :) Oi, patinka man tie senieji filmai... Patinka senosios komedijos, kai juoktis galima ir ne iš tualetinių bajerių , kai niekas nebezda, nevemia, nesisioja, nesimasturbuoja ir apsieinama be kitų šiuolaikinėm komedijom taikomų standartų. O kai pagrindiniai filmo herojai - paprastai tai būna vyras ir moteris - bučiuojasi, tai, regis, vėjas tarp jų jausmų sodo žydinčių vyšnių vos vos plevena. :) Kad nesudrumstų to gražaus įsimylėjėlius aplankiusio reiškinio. :) Ak, senoji kinematografija... :) Amerikiečių aktorius Tony Curtis, kurio gimimo vardas buvo Bernard Schwartz, į kino pramonę atėjo iš armijos. Jis visus armijos vyrukus linksmindavo savo pokštais ir grimasomis, tad išaušo ta diena,

Kai išgirdau dainuojant Leoną Lewis - britų atlikėją - suvokiau, kad garsusis Simono Cowello talentų šou - "the X Factor" - tikrai sugeba atrasti pramogų pasaulio ryškalus . Suprantu tuos, kuriuos Leonos balsas erzina ir jie negalėtų išklausyti viso jos muzikos albumo vienu prisėdimu. Gal, jei viena tam tikra daina nebūtų manęs užkabinus , mano požiūris būtų toks pat kaip Leonos negerbėjų . :) Pirmoji daina, kurią išgirdau atliekant Leoną, buvo "Bleeding Love" ("Kraujuojanti meilė" - liet.). Na, lietuviškai dainos pavadinimas ne taip gerai skamba, kaip angliškas. :D Mane sužavėjo dainos žodžiai, atrodė, kad dainuoja apie mane ir man :). Taip sakant, radau asmeninį santykį su daina. :P Tada pradėjau po truputėlį ir pačia dainininke žavėtis: vegetarė, mylinti gyvūnus (jos aistra - žirgai) ir, iš visos medijos sprendžiant, yra paprasta kaip du centai. :) Leonos muzikos žvaigždė šovė į pačias viršūnes ir, nors ji nėra tokia žinoma kaip Lady Gaga ar Madonnka ,

Šiandien, skaitydama draugės laišką, apturėjau nušvitimą. :) Supratau, kad kažkaip galima skirstyti moters antrosios pusės statusą. Pagal šį statusą netgi daugmaž galima spręsti apie poros santykių ilgalaikiškumą, "šviežumą". Na, pavyzdžiui, draugystės pradžioje viskas būna apgaubta rožine spalva, kai jis įgauna arba didžiąją raidę "Jis", arba kaip nors dar įsukamas miglos ir rūko ratas: "tas asmuo", "mano saulė" ir pan. Kartais pasitaiko atvejų, kai moters širdies okupantas vadinamas ir tikruoju vardu, pvz., Saulius. Po pirmųjų drugelių plazdėjimo pilve, prasideda antrųjų drugelių sezonas ir tada vieta skiriama būna tik vardui: "Su Sauliumi eisim šįvakar į teatrą", "Saulius liks šiąnakt pas mane", "Ryt atvažiuoja Sauliaus mama". Kai viskas įsibėgėja, labiau pakrypsta į buitį, širdies valdovas turi ir vardą (Saulius), ir pridėtinį meilybinį žodelį, pvz., zuikis. "Zuiki, ar galėsi grįždamas iš darbo nupirkti kia

Jie į mano gyvenimą įsiveržė staigiai - kaip lietus iš giedro dangaus :). Ir man, žinokit, be galo be krašto patiko būti permerktai tokios muzikos liūties. :) Depeche Mode - depešams, - kurie irgi skambina mano dvasios kanklėm, esu pasišventusi iki negalėjimo :), bet jie ėjo į mano esmę po truputį - nuo vaikystės. O britų duetas, kurį sudaro Adam Anderson ir Theo Hutchcraft, HURTS (liet. "Skauda" arba netaisyklingai būtų "Skausmai" - ir, tiesa, nežinau dar, kodėl toks dramatiškas grupės pavadinimas) užklupo jau būnant gana brandaus amžiaus, kai taip stipriai nebeįsimylima :D. O po to staiga ir ištikimų draugių, taip pat įsimylėjusių HURTSus, atsirado. :D Labai smagu nardyti to paties sukirpimo bendraminčių rateliuose. :D Viliuosi, kad meilė HURTSų muzikai neišblės - ką čia "tikiuos", žinau, kad neišblės. Belieka palinkėti jiems ilgo ilgo gyvavimo. :) Kad augtų ir stiprėtų ir pasiektų tokį pagarbos vertą muzikinį stažą, kaip DM kad pasiekė. :) Beje, HURTSus

Retai, bet vis dar pasitaiko, tos absoliučios vidinės tylos minutės. Nepiktybinės. Ramios tylos. Kai atrodo, jog tavo dualumas susigyvena ir tampa darnia harmonija, net nesiekdamas tapti visa apimančiu vienetu. Esi tobulai suderintas instrumentas ir nereikia tau skambėti, kad tave visi pastebėtų. Kad pastebėtų tavo gerus norus, didelę ir jautrią širdį, kurią tikrai žinai turinti, nepasitikėjimą pačia savimi, baimę, būti nesuprastai, išduotai, išjuoktai. Tikėjimą, kad gali būti mylima, suprasta, neišduota. Viltį, kad save atrasi greičiau nei pradėsi belsti į Anapusybės vartus. Tos ramios tylos minutėmis, gal net sekundėmis, esi laimingas, neskambantis instrumentas, kuris muziką gali spinduliuoti pats iš savęs. Nieko nedarydamas. Kaip gaila, kad tos tobulos pusiausvyros pajauta, ta rami tyla aplanko taip retai. Jei tai būtų nors truputėlį dažnesnis reiškinys, gal lengviau būtų gyventi su savimi tokiu, koks esi? The Victorian Surrealism by Jeffrey Michael Harp