compassbetweenus

Kažkada labai mėgdavau švęsti gimtadienius... Po to jau nebe. :) Kažkada dar norėjau kuo greičiau sulaukti pirmųjų -nioliktųjų, nes taip gražiai skambėjo ta priesaga! :D Dabar jau bandau įsiteigti, kad nesvarbu, kiek pasas rodo, širdy man - -niolika. :D Didžioji dalis mano bičiulių sukinėja pirštą prie smilkinio ir sako, ko čia kaip sena boba dejuoji dėl amžiaus! Visi dar esam gražūs ir vis dar jauni. :D Dovanokit, bičiuliai, kol kas apie bėgantį laiką negalvoti neina, bet aš pažadu stengtis mokytis pabėgti nuo savidestrukcinio mąstymo. :P Nes juk nei laiko sustabdysi, nei pasuksi jo atgal... :D Lieka tik susitaikyti, kad NEJAUNYN eini :D. Nebūčiau pradėjusi įrašo apie savo gimtadienį - ateina jis ir praeina, ir jis tik mano, nėr čia ko ekshibicionuotis. :D Bet šįkart užplūdo mintys apie šią mano šventę iš šiek tiek kito kampo. Pažėriau nemažai racionalios kritikos pati sau. O ir gimtadienio šventimas parodė, kad kažkiek parako dar turiu, tad ir dūsavimai dėl metų nuėjo į antrą planą.

Atskleisiu jums vieną šventvagystę - žaviuosi tais nesveikuoliais , kurie gali būti apibūdinti kaip darboholikai. :) Žinoma, blogai, kai darbas ir hobiu tampa, bet kita vertus... Jei tai tikrai pati priimtiniausia savirealizacijos forma?.. Nereikia tų darboholikų taip stipriai teisti ir siūlyti pulti gydytis... Darboholikai išneša kokius šešis šeškus-parazitus - tinginius. :) Klausiaus ketvirtadienį interviu su režisiere Dalia Ibelhauptaite. Rekomenduoju. :) Radijo "Opus 3" programa "Švelnūs tardymai" su vedėju Richardu. Jei susidomausite , pasikniskite laidos archyve. Klausiausi visos, nekarpytos "Švelnių tardymų" versijos, tad beveik dvi valandas buvau apžavuose. :) Kokia nepaprastai stipri moteris Dalia Ibelhauptaitė!!! Šitaip mylėti savo darbą!.. Šitaip juo gyventi!.. Moderni europietė, kuri spjauna į tradicijas (tai nebūtų mano pasirinkimas, tačiau toks režisierės kelias ir ji jame jaučiasi tvirtai) ir tikrai drąsiai koja kojon gali eiti su bet kuri

Gal jau girdėjote, gal dar ne, bet Rygos zoologijos sode gyvena begemotė Funtė. "Ot stebuklas! Tagul gyvena!" - nusistebėsite tokios informacijos paviešinimu. :D Bet ar girdėjote, kad ta begemotė daugiau nei dvidešimt metų buvo laikoma begemotU? :D Taip visai netikėtai, kai buvo bandoma sėkmingai suporuoti Funtiką su Augustina, išaiškėjo karti tiesa - Funtiko vardas turės būti pakeistas kita gimine :D. Nors straipsny teigiama, kad ne taip ir paprasta nustatyti iš išorės begemotų lytį, bet faktas, kad šitam reikalui buvo iškviesti į Rygos zoologijos sodą net vokiečių mokslininkai, bent jau menkos šypsenėlės nekelti negali. :D Šiaip labiausiai man gaila begemotės. Ir dėl Funtiko vardo (nors kaži , ar Funtė geriau skamba :D), ir dėl negalimybės pasišaudyti meilės žvilgsniais su patinu, ir šiaip! Dėl tos baisios ir vis dar gajos diskriminacijos moterų atžvilgiu!.. Na, o mokslininkai šiaip galėjo ir nesigirti tokiu "atradimu"... Nes juk mokslas, sakoma, šviesa, tiesa ir

Liutone miesto laikrodis gana žvaliai muša ryto aštuonias, aiškiai besistengdamas savo tuo žvalumu išjudinti miegalius, kol Rima svajoja apie kavą su pienu, ją pasiekia pirmasis sms, kažkodėl neabejoju, susijęs su gimimo diena :D, ir jau kelinta diena Rima galvoja apie migracijas: fizines, emocines, geografines ir (pa)sąmonės. Beveik savaitė, kai pūslės ant mano pėdų primena, kad persikrausčiau. Kol kas jaukinuos savo naujuosius namus, o ir jie jaukinasi mane. Manau, pakankamai natūralu, kad atlikus persikraustymo darbus pėstute, migravimo tema neišeina iš galvos. :D Ne pirmas ir tikrai ne paskutinis kartas, kai kraustausi - lyg ir turėčiau būti pripratusi, bet nesmagumo jausmas, kad ateita pas kažką, kas tave, prisidengęs tom keturiom kambario sienom, stebi ir tarytum vertina, ar būsi tinkama gyventoja, mane kurį laiką persekioja. Po to kambarys ir namas tampa tavo draugu, suokalbininku ir guodėju. Kol kas mums abiems reikia laiko. :) Vakar atvykau į Liutoną šiek tiek pasižmonėt. Trau

Vasarą dalyvavau vestuvėse. Patinka man vestuvės. :) Priežasčių gal nevardinsiu, nes jų - neišsemiami klodai. :D Tiesiog yra žmonių, kurie nemėgsta, pvz., Kalėdų ir vestuvių, ir yra žmonių, kurie mėgsta ir tą, ir aną. :D Tai čia aš. :D Kvieskit mane į savo vestuves - turėčiau sudalyvauti! :D Be to, kad draugų vestuvės buvo nuostabios, jaukios, žaismingos ir linksmos (turbūt visų dalyvavusiųjų biolaukai sutapo :D), mane pakerėjo viena paprasta akimirka, po kurios aš nedvejodama galiu atsakyti skeptikams: "Taip, tikra meilė egzistuoja". Gal ne visi ją patiria, gal ne visų ji tikra, bet ji yra. Ir tai toks atradimas! Kur kas didesnis negu atkapstytas faktas, kad tai Žemė sukasi aplink Saulę! Buvo gerokai po dvylikos, svečiai, norėdami išlaikyti tą pačią linksmumo pavarą, turėjo užsipilti pakankamai kuro , nes diena tikrai buvo ilga, karšta ir kupina įspūdžių, o apie jaunavedžius nėra nė ką kalbėti - nors ir jų šventė, tačiau nuovargis atsispindėjo ir juose. Prie mūsų "nekal

Šį įraša teigiama prasme išprovokavo draugė, po poros dienų persikelianti gyventi į nuosavą namą. Jiech , - atsidūstu, kai vėl įsisvajoju apie savo ramų, jaukų, nuosavą NAMĄ. Ir po to susimąstau: "Vaje, brangioji, o ar nutuoki, į kokią peklą klimpsti?" :) Juk namas nesnaudžia! Tai žole sodą "užsiundo", tai tvoros kokį dažą nulupa... :) Bet ten, kur minusai, visada yra pliusų ir atvirkščiai. :) Tad, jei galėčiau bičiulei padaryti kokią nors įtaką, rekomenduočiau jai, išlieti aplink namą cementą, gal dar takelį, vedantį durų link išcementuoti ir... paleisti visur aplakstyti savo šunytę. :) Ir sūnų. Basą. :) O po to ir pačiai su vyru įlipti į visą šį gėrį. :) O atvykus draugam, padaryti jiems atskirą "Žvaigždžių alėją". :) Nes aš tikrai norėčiau kur nors prie jos namo įspausti savo delną. Arba pėdą. :) Vaikystėje gyvenau name. Namo nebėr, bet žinot, kas mano atminty išliko? Be tvoros, nuo kurios tėškiaus kaip didelė ir dar mėgstamiausią sijoną suplėšiau, be

Sveiki įžengę, įsirėplinę ar dar kaip kitaip atsidūrę 2011-uosiuose. :) Juk kaip pasakė Juras iš "Klausimėlio" - svarbiausia tiesiog jų sulaukti. :D Elementariai genialu. :) Mano dienos Tauragėje kartais bėga (kai krūvos biurokratinių reikalų), o kartais sleeennnka (kai pilnas skrandis išvyksta parai atostogų). Ėjau čia vieną laisvesnę dieną pasivaikščioti po Tauragę. Mano viena labai mėgstama vieta - nuo Šv. Trejybės bažnyčios atsiveriantis vaizdas į "aną pusę", už tilto. :) Į tą pusę, kurią skiria Jūros upė. Kaip nustebau, kai pamačiau Jūrą neužšąlusią! :O Plukdo ji savo tamsius vandenis į Nemuną ir šalčio aplinkui nemato. :) Keista matyti savo miestą kiek kitokį: Evangelikų bažnyčia po statybiniu grožio peiliu, Katalikų bažnyčia puikuojasi nauju, tiksliai (!) laiką rodančiu laikrodžiu, kelios parduotuvės užsidarė, kelios atsidarė ir lygtai normaliai pradėjo dirbti Tauragės Turizmo informacijos centras. :D Na, nepuolu dar girti - tik vieną kartą man jis duris atvė