Bendruomeniškumo sala arba NO PAIN NO GAIN! :)

Manasis :)

Esu kaip ir daugelis moterų pavasarį: "Viskas! Kiek galima?! Reikia susiimti!" Tai ir imuosi. Imuosi sveikų receptų, kalorijų skaičiavimo, dabar jau ir sporto salės (duok Die, kad man ji niekada neatsibostų, nes KAIFUOJU galėdama paspardyt maišą arba gerai po darbo su tam tikru minčių užtaisu patrankyt kriaušę :P. Ne ne... Neužsiimu konkrečiai tuom. (užsiimu, vis tik tai užsiimu...)). O ir gydytojai kiekvieną kartą, kai tik esu priversta apsilankyti, paskaitą atskaito vos ne kunigiškai atleisdami mano pasmaližiavimus, palinguodami supratingai galvą ir vis tiek grįždami prie to paties: "Bet reikia... Gi reikia numesti tiek ir aniek". Iš gydytojų kabineto kiekvieną kartą išeinu ne tik kad nusivylus savimi, bet dar ir suirzusi: "Kaip TU?! Taip! TU! Menkas ir kūdas šios šalies (arba ne visai šios) žmogeli, baltu chalatu, gali man aiškinti apie numetamus kilogramus?!" Bet nieko... susitvarkau. :) Pareinu namo, pasiguodžiu visom savo draugėm ir supratingiem homoseksualiem draugam apie ŠITOKIĄ gyvenimo neteisybę. Guodžiuosi tol, kol gaunu patvirtinimą, kad vis dar esu fantastiškai graži neatrastos šalies princesė (čia... komplimentas, taip?.. :) :P. Ir, taip - kaip jie, niekšai, gali man apie mano svorį kalbėti?! Nepaisant to, kad jie gydytojai ir iš tikrųjų - gali. :) Ir tada įsijungiu kokį filmą bei pasiruošiu stiprios kavos. :) O kiek vėliau... einu pasportuoti ir pabendrauti su savo kultūristų bendruomene į gymą :). "VA! VA! Kur šuo paslėptas, bet garsiai lekuoja", - sušuks kas iš mane skaitančiųjų. Na ir? Nevėpsau aš į savo dailiuosius, draugiškuosius raumenų kalnus (tik čiut... Dėl įkvėpimo. :P). :) Aš su jais bendrauju. :) Man berniukai patarimus dalina, sėdynę kokios nors mašinos pataiso, tricepsų darbą prižiūri, pilvą, pažerdami begalę patarimų, pamaigo. :) O jei aš vaikiškai suraukiu nosytę ir sakau, kad "na jau ne - su šituo monstru aš nedirbsiu (turėdama galvoj griežtai tik kokias nors stakles), paslaugieji vyrukai mane nuveda prie kokios kitos mašinos. Ir rezultatai, mano mielieji skaitytojai, jau yra! Pirma, aš susipažinau su visai šauniais naujais žmonėmis - tiek moterimis, tiek vyrais; antra, aš jaučiuosi geriau; trečia, auginu savo... ne, ne raumenis :P, savo valią; ketvirta, esu labiau koncentruota ir, na... taip, numečiau šiek tiek nuo savo galvos neraminančių minčių. :) Kaip sakote? O kaip kilogramai? Nesisvėriau, tiesą pasakius... Ateis laikas eit pas gydytojus, tai net neabejoju, jie mane pasvers. :) O iki to laiko nusiteikiau gyventi darnoje su savimi ir nekvaršindama sau galvos kažkokiais laimės ir grožio visiškai nenurodančiais skaičiais. :)

Tad šio įrašo išvados ir tikslai. Pasirodo, Petrauskaitė ir sportas - suderinama. Nežinau, kiek ilgam, bet, manau, kad ilgam. :D Jei dabar kas pasakytų ant prsipumpavusių žmonių, kad jie dundukai, švelniai tariant, supykčiau. Gal ne patys patys protingiausi - juk vis tik jie sporto salėj kokias 8 val. praleidžia ne kaip kokie universiteto studentai mokslines knygas skaitydami, bet draugiškesnių ir paprastesnių žmonių kategorijos nesu sutikusi. :) Man, kaip feministei (oi, prašau... Tik nereikia tų tipiškų, bukų feminisčių stereotipų!), yra svarbu, kad vyrai į mane sugebėtų žiūrėti be pašaipaus žvilgsnio ("na na... parodyk, ant kiek krūta esi") ar be kokios seksualinės potekstės. Sporto salėj matosi VISKAS: kiekvienas užslėptas riebalas, nevietoj užaugęs gramas (o gal ir visas kilogramas. Ar net keli.), visi spuogai, randai ir raudonos dėmės ant veido (taikoma labiausiai moteriškajai lyčiai, žinoma, nes NORMALIOS moterys neina pasidažiusios į ten, kur tiesiogine to žodžio prasme viskas nuplaunama (ne)gaivaus prakaito šniokštimo). O kartais parodyti savo kūną, jo netobulumą, yra daug daugiau negu apnuoginti sielą. Todėl visi sėdintys invalido vežimėliuose, visi liliputai, visi peraugę kultūristai, visos moterys, atėjusios į sporto salę numesti pogimdyvinių kg, ar gausybės kg grynai dėl sveikatos problemų, visi tie, kurie sunkiai pavaikšto dėl savo buvusio neskubraus gyvenimo būdo, visi, kurie džiaugiasi kartu su manimi kad ir 10 min. ilgiau "pračiuožinėtu" laiku arba 2.8 kg daugiau iškeltu svarmeniu, yra mano draugai. Aš džiaugiuos kartu dėl jų mažų, bet gal jiems didelių pergalių. Jie džiaugiasi dėl manęs. Gal net nežinodami mano vardo. Bet nuoširdžiai. Kartais, kaip ir aš pati, entuziastingai. :D Mus jungia viena - ir tai ne sporto klubas. Tai bendrystės jausmas. Tad sporto salė man yra: bendruomenė, kantrybės pamokos, paprastumas ir apsinuoginimas. Beveik tiesiogine prasme. :) Ir - didžiulis, tiesiog MILŽINIŠKAS siurprizas! :) Nemaniau, kad sportuoti gali būti taip smagu! :)

Tiesa, nežinau, kaip dabar yra Lietuvoj. Ar sporto klubus, ypač mažuose miesteliuose, vis dar lanko tik tie, kurie jau gerai atrodo, ir tarp kurių vietos didesnis žmogus rasti negali? :) Manau, kad ir LT jau kažkas turi būt pradėję keistis...

Jason Owen -  vienintelis Didžiosios Britanijos liliputas kultūristas - pakelia dukart už save sunkesnį svorį,  ir jo treneris Delas. :) Mr. Owen nelanko mano gymo, tačiau tokių pat ryžtingų liliputų galima sutikti ir manajam sporto klube. :)

Peace.
Over and out.

Einu į gymą. :)