Mokymasis skaityti, rašyti ir atjausti

Ir šis mokslas trunka visą gyvenimą.

Drugelis, gyvenantis Oslo botanikos sodų šiltnamy :)

Bet viskas iš beveik pradžių. :) Svetainėje www.alfa.lt radau interviu su škotų poetu Jimu Stewartu. Jis vedė kūrybinio rašymo dirbtuves Kauno technologijos universitete. Dabar galvoju... Žinokit, visai norėčiau apsilankyti kokioj vienoj kūrybinio rašymo paskaitoj-užsiėmime. :) Kartais man taip pritrūksta to kūrybingo rašymo, kai reikia užsiimt rimtais dokumentais. :) O šis interviu su poetu man truputį pakeitė mąstymo sraigtelių sukimąsį, kuomet kalbama apie dalykinį rašymą ar net, kaip jau minėjau, dokumentų tvarkymą. Vis tik labiausiai užkabino Jungtinės Karalystės piliečio jo šalies ir Lietuvos palyginimai. :) 'Turite visiškai kitokį požiūrį į erdvę,  nei britai.'. - sako J. Stewartas. Ir aš, gyvenanti Britanijoje, su tuo nesutikti negaliu. :D Man erdvė - šventas reikalas, o jos čia, Britanijoje, labai trūksta. Man - tiesiogine prasme. :) Ne vieną lietuvį girdėjau dejuojantį, jog Anglijoje ar Airijoje (su Škotijoje gyvenančiais lietuviais dar neteko bendrauti :)) jis/ji jaučiasi 'klaustrofobiškai'. :) Ir vėlgi - nesutikti negaliu. :D Reikia daug daug dirbti, kad galų gale galėtum čia kada nors ateity įsigyti erdvės. :P Ir tikrai tiesa ta, kad stenkis nesistengęs ištrinti rūpestį iš lietuviškos auros, ji kaip koks blogas kvapas persekios visą likusį gyvenimą. :) Gali būti pats linksmiausias lietuvis pasauly, bet tavyje vis tiek bus kažkas tokio, kas įamžins rūpestį. Kažkoks rūpesčio šešėlis. :) Kartais man dėl tokios dalies pikta, kartais - liūdna, bet dažniausiai tai priimu, kaip jau ir netokią piktą duotybę. :) Įdomu tai, jog Lietuvoje viešinčiam poetui lietuvio ir kito pasaulio piliečio esminį skirtumą paaiškino patys lietuvaičiai. :) Savikritika yra gerai. :) Realus savęs vertinimas - taip pat. :)


Priėjome prie pradžios. Atjautos. :) Knygą 'One Million Lovely Letters' pirmąkart išvydau mūsų firmos sekretorės rankose. Vien klausydamasi Jodi Ann Bickley istorijos pradėjau graudintis. Dabar laukiu atvažiuojančios užsakytos knygos į namus. :) (Amazon ją parduoda už vos 6 svarus.) Ar dažnai savo artimam ištariame gerą žodį? Ar dažnai kartojame, koks jis ar ji nuostabus(-i)? Ar nenutinka dažniau taip, kad greičiau pagirsime darbo kolegą arba gatvės gale, paskutiniame name, maždaug šešiolika namų nuo jūsų gyvenančią kaimynę, bet ne savo artimą? Šį rudenį man pačiai labai norisi atjautos, manęs pamatymo ir kad ir truputėlį baltai melagingo sureikšminimo. :) Ir gerai būtų pradėti jau dabar savo artimiausiems rašyti kad ir žodinius, bet labai mielus, jaukius ir spalvingus laiškus. Pradžiai būtų gerai užsibrėžti parašyti kad ir milijoną laiškų. Gėris eina po truputį :)

Jodi Ann Bickley. Asmeninė foto iš Twitterio paskyros