Laukimai


Skamba kaip „likimai“. :) Gražus žodis... Laisvai galintis virsti ir gėla su siaubingos, tačiau beveik herojiškos nevilties priemaiša, ir daug žadančia viltimi, apeliuojančia į happy endą.
Man tikrai patinka oro uostai. Stotys, kuriomis zuja tarpkontinentiniai traukiniai, irgi patinka. Ir pati kelionė kartais patinka – net nesinori, kad ji baigtųsi. Į oro uostą stengiuosi atvykti gerokai prieš skrydį, idant galėčiau tyrinėti: žmones, situacijas, baimes, lūkesčius, lagaminų madas. :) Nekuriu, kaip kai kurie, nežinomiems asmenims biografijų: ką jie veikia, kuo dirba, kur gyvena, kur keliauja. Tiek įdomių dalykų galima perskaityti paties žmogaus veide, gestuose, kūno kalboje!.. O dar jei susipažįsti su kuo nors tokiu pat – laukiančiu!.. Vienas tuometinis pažįstamas po ilgos, kartu leistos nakties apsnigtame Stanstede, pasakė: „Tik pagalvok! Niekur kitur neturėtumėm tokios istorijos – tik oro uoste. Galiu lažintis, kad traukiny nebūtumėm susitikę.“ O gal būtume? Ką gali žinoti?.. Tada taip pagalvojau. O dabar... Dabar suprantu, kad jis buvo visiškai teisus. :) Net jei būtume susitikę ant bėgių, mūsų istorija traukiny būtų buvus visai kitokia, o ir mes – kiek kitokie. Arba autobuse. Arba laive. Žavi tos akimirkos, kurios širdyje ir galvoje transformuojasi iš veiksmažodžio „yra“ į atsiminimus, kurie žymimi prielinksniu „apie“. Atsiminimas apie kalbią dainų ir liaudies ansamblio „Lietuva“ dainininkę, jauna širdimi ir polėkiu seniai aplenkusią ne tik mane, bet ir dabartinius šešiolikmečius. Atsiminimas apie labai pavargusią ir norinčią miego, tačiau vis tiek su manimi gurkšnojančią vyną, globos centro savanorę iš Vokietijos. Apie gana neskoningą žurnalą ramų ramiausiai skaitančią juodaodę, aplink kurią zuja penki vaikučiai. Apie raudoną ir languotą škotišką kiltą, kurį dėvi vyriškis, bučiuojantis besilaukiančią savo draugę, panašią į draiskalų karalienę. Atminties akimirka apie turistaujančius Amerikos paauglius, kurie praėję pasų kontrolę jaučiasi dideli ir svarbūs ir tai akivaizdžiai išduoda jų švytinčios akys. :) Laukimo salėje patinka skaitinėti knygų viršelius, spėlioti, ar skaitantis žmogus noriai leistųsi su manim į pokalbį apie teksto magiją. Vaikštant stebėti oro uosto darbuotojus ir spręsti, kuris geranoriškas, o kuris šiandien iš lovos išlipo ne ta koja. O kai pradeda gurgti pilvas, primindamas, kad „mergaite, senokai valgei“, smagu paganyti akis po laukimo salėje sėdinčių skraiduolių patiekalus ir gėrimus ir išsirinkti ką nors visiškai priešingą populiariausiems. :) Populiariausi – šalti, trikampio formos plastmasinėje pakuotėje patalpinti sumuštiniai, gazuoti saldieji gėrimai, kurių reklamos nuolat sukasi tv eteryje, „ramūs“ (still :)), neaiškios kilmės mineraliniai ir, žinoma, kavos. Spėju, jog dažniausiai su pienu. :)
Manau, man labiausiai patinka tai, jog mes visi, esantys oro uoste, neperskiriamai esam suvienyti laukimo būsenos. Gal net kelių laukimų. Šios, laukimo, gijos gali laisvai sutrūkinėti traukinių stoty – daug kas į stotį atvažiuoja tiesiog pažioplinėti, arba autobusų – turbūt dėl to, kad riedanti keliu transporto priemonė yra kasdienis miesto reiškinys ir tai atima didžiulę dalį saldžios nežinomybės, virpulingo kelionės netikrumo. Kai būnu oro uoste, matau laukimus. Net jei kostiumuoti verslininkai ore praleidžia daugiau laiko negu ant žemės ir jų gyvenime būta tiek skrydžių, jog jie patys seniausiai turėjo užgesti nuo radiacijos, ir, akivaizdu, valandos lėktuve jiems – nieko naujo, vis tiek juos su mumis – visais kitais, gal ne tiek daug skraidančiais, sieja laukimas. Oro uostas – nepastebima, tačiau bendruomeniška lygybė. Mes visi laukiam savo kasdienybės paraščių ir mažų išsimušimų iš plano. Kad gyventume.

Komentarai

  1. Labai gražu ir sykiu taip pažįstama :). Tas laukimas žavi, žavi stebėt, kaip kiekvienas laukia savaip...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Lėktuvai vietoj žvaigždžių

Kavos gėrimo ritualas

Princo dienoraštis. Jokio kontakto