compassbetweenus

Ar atpažįstate dainelę? Scintillate, scintillate globule aurific Fair would I fathom thy nature specific Loftily poised in the ether capacious Strongly resembling a gem carbonaceous Scintillate, scintillate globule aurific Fair would I fathom thy nature specific. Ne? Neatpažįstat? Tai dažnai anglų ir amerikiečių vaikam dainuojama lopšinė „Twinkle, twinkle, little star”. :) Tikrai esat tą lopšinę girdėję kokiame nors filme! :) Mokiausi akademinio rašymo ir aptikau štai šį pavyzdį, kuo TIKRAI NĖRA akademinis rašymas. :) Idant užsieniečiai nebūtų išgąsdinti vien tuo baisiu baisiu žodžiu „akademinis“ bei nebūtų demotyvuoti mokytis, kalbininkai leido sau iš savęs ir savo akademiškumo pasijuokti. :) Įdomu, kaip skambėtų sumokslintas koks nors Bernardo Brazdžionio arba Salomėjos Nėries eilėraštis?.. „Mėnuo saulę veda, o kas mane ves?..“ „Vienas dangaus kūnas su kitu dangaus kūnu, akivaizdžiai pasitelkus personifikaciją, susisaisto pagal tradicijas. Klausimas iškyla, kas su eilėraščio subjekt...

Sakoma, kad prie visko priprantama... Ir pati tai ne kartą patyriau. Tikrai, atrodo, PRIE VISKO. Kai priverstinai esu išspiriama iš kokio nors užburto rato, kuriame suktis jau buvau pripratus ir kuris buvo tapęs, nors ir nepelnytai, „saugumo zona“, bei pradedu į tą „išaugtą drabužėlį“ žiūrėti per praeinančių dienų, kurios vis labiau naują, „iššūkio zoną“, daro sava, atstumo, dažniausiai pamatau, kad tikrai – nei taip gerai anam užburtam rate buvo, nei ką... Tiesiog buvau PRIPRATUS kaip tas nelaimingas posakio šuo būti kariama. :) Tačiau yra viena situacija, kuri nesvarbu, kiek kartų kartotųsi, persuka visus mano vidurius, kažką viduje sudrebina ir kelias dienas kaip reikiant verčia jausti „pasaulio neteisybę“, tuštumą, tą skaudžiai plėšiantį kažko nesugrąžinamo pojūtį, yra išsiskyrimas. Ne, niekad prie to nepriprasiu... Tai – kažkas siaubingo. Pats baisiausias siaubo filmas! Mažytė mano mirtis. Kiekvieną kartą. Kaip galima priprasti prie mirties? Kaip galima priprasti prie to, kad nete...