Prisijaukinimai

Sakoma, kad prie visko priprantama... Ir pati tai ne kartą patyriau. Tikrai, atrodo, PRIE VISKO. Kai priverstinai esu išspiriama iš kokio nors užburto rato, kuriame suktis jau buvau pripratus ir kuris buvo tapęs, nors ir nepelnytai, „saugumo zona“, bei pradedu į tą „išaugtą drabužėlį“ žiūrėti per praeinančių dienų, kurios vis labiau naują, „iššūkio zoną“, daro sava, atstumo, dažniausiai pamatau, kad tikrai – nei taip gerai anam užburtam rate buvo, nei ką... Tiesiog buvau PRIPRATUS kaip tas nelaimingas posakio šuo būti kariama. :) Tačiau yra viena situacija, kuri nesvarbu, kiek kartų kartotųsi, persuka visus mano vidurius, kažką viduje sudrebina ir kelias dienas kaip reikiant verčia jausti „pasaulio neteisybę“, tuštumą, tą skaudžiai plėšiantį kažko nesugrąžinamo pojūtį, yra išsiskyrimas. Ne, niekad prie to nepriprasiu... Tai – kažkas siaubingo. Pats baisiausias siaubo filmas! Mažytė mano mirtis. Kiekvieną kartą. Kaip galima priprasti prie mirties? Kaip galima priprasti prie to, kad netenki kažko, kas buvo tavo gyvenime, su kuo dalinaisi kažkuo – gal įspūdžiais, gal mintimis, gal sielos paslaptimis, o gal tik nuoširdžiais „hi“ ir „bye“, tačiau vis tik dalinaisi SAVIMI? Neįmanoma gi tiek atbukti ar užsiauginti tokio storumo odą, kad į viską žiūrėtum „paprasčiau“, „lengvai“ ar „su šypsena“? Kaip galima IŠMOKTI neprisirišti? Tai absoliučiai neišmokstamas dalykas! Noriu tikėti, kad mes visi esam Mažojo Princo Lapės, kurios vis tiek yra bent šiek tiek prijaukinamos. O kartą prisijaukinęs – už savos pasakos personažą lieki atsakingas visą gyvenimą. Net jei jis į pasaką niekada nebegrįš.