New Year Resolution

Šiaip nejausdavau „neužbaigtų darbų“ spaudimo prieš prasidedant prieškalėdiniam maratonui. Bet šiemet kažkodėl pajutau... Tada paklausiau savęs: kodėl? Kodėl jaučiuos kažkuo kažkam nusikaltus, kažką siaubingai įžeidus?.. Kartais iš tiesų norom nenorom pridarome negražių dalykų gyvenime: įskaudiname, įžeidžiame, be reikalo pakeliame balso toną ar kokiu kitu būdu kam nors apkartiname dienas ir galbūt to visai nepastebime. Bet juk ir gražių dalykų galim pridaryti: pakelti nuotaiką, kai net to nesiekiame, ar nuskaidrinti kažkam apniukusį rytą vien pasakydami komplimentą. Paprastai būna veiksmų ir atoveiksmių didesnis ar mažesnis balansas. Tad kodėl šiomis dienomis, šiuo šventiniu laikotarpiu jaučiuos kažkam stipriai, tiesiog neatleistinai nusikaltus, lyg gerieji mano darbai Kalėdų senelio sąraše visai neegzistuotų? Ir va – vieną vakarą aplanko mane apšvieta :): tas žmogus, kurį esu išdavusi jau kurį laiką, ne tik šiuos metus, kurį skriaudžiu labiausiai, kuriam keliu kažkokius iš piršto laužtus reikalavimus ar, atvirkščiai, leidžiu „simuliuoti“, kai reikėtų „paspausti“, ir tokią aukštą kartelę esu pastačiusi, kurios net šokliausias pasauly žirgas neperšoktų, yra... aš pati. Kalbu ne apie tą skriaudimą, kai savęs nemyli: nenusiperki gražesnės suknelės, nenueini į kirpyklą ar nepasilepini kokiu skanumynu. Kalbu apie tai, jog sau pačiai neleidžiu jaustis laisvai. Laisvai kvėpuoti. Kvėpti gyvenimo. Nuleidau save pakankamai žemai, užsidariau kažkokiam kiaute ir net eidama kažkur ar darydama kažką, kas patinka, esu savo pačios muziejuje. Kur viskas prižiūrima, gražu, bet dvasios rankomis neliečiama. Mano muziejuje nėra palikta vietos naujiems eksponatams: naujiems potyriams, ieškojimams – visam tam, kas žmogų daro žmogumi: klaidoms ir tuo pačiu neįkainojamoms pamokoms. Taip pat laimės tikimybei. Tad labiausiai turiu atsiprašyti savęs. Atsiprašau, Rima, kad patupdžiau tave į muziejų. Nežinau, ar pavyks mums iš jo išeiti, bet, jei visada atsiminsim, kad yra tos durys, kur šviečia užrašas „EXIT“, galėsim bandyti išeiti. Klaidžioti taip pat kartais būna visai smagu. :) Atsiprašau, Rima, kad pakeliui pametei žmones, kurie tau pačiai buvo brangūs bei svarbūs. Atsiprašau, kad uždarei tiek daug durų, nes tiesiog bijojai būti įskaudinta, nesuprasta ar neįvertinta. Atsiprašau, kad bėgai. Negaliu pažadėti, kad atėjus šiai apšvietai iki Naujųjų metų pasikeisim, ar kad nuo kitų metų pradėsim gyventi „tikrai kitaip“. Ir dėl to taip pat atsiprašau. :) Bet labai tikiuosi, kad susidraugausiu su savimi. Ir kad mano nauji metai prasidės harmoningai. Sau daug atleidus. O atleisti – tai drįsti pradėti veikti. Pradėti mylėti labiau, stengtis labiau, racionaliau vertinti, stengtis nebeprarasti tų ir to, kas miela ir artima. Meilė pasauliui prasideda nuo meilės sau. :)
Tad visiem visiem – nuolat sekantiem mano įrašus, ar tik kartais užmetantiems akį į mano kompasą, linkiu Naujaisiais metais vieno – drąsos. Drąsos suteikti antrą šansą, surasti naują galimybę, atverti duris nežiniai ir begalinei vilčiai, reikalauti savęs „nebekerpėti“ ar atvirkščiai – apaugti kuriam laikui poilsio samanomis. :) Drąsos pasimesti ir atsirasti iš naujo – galbūt visai nepažįstamoje teritorijoje su nepažįstamais vietos gyventojais. :) Drąsos nebeskriausti savęs, jei (vis dar) skriaudžiate.

Gražių, ramių, kupinų meilės švenčių. :) Ačiū, kad skaitote, domitės, bendradarbiaujat, įkvėpiat. Ačiū, kad suteikiat progą būti jūsų kompasuose.


Jūsų Rima