Palietę

Dalinuosi su Jumis nuotraukomis, kurios mane palietė asmeniškai. Ne šiaip: 'Taip, tikra tiesa, negaliu nesutikti', bet iš tiesų asmeniškai. Turėjau garbės pažinti tokį pitbulį Fredį. Jo nuostabusis šeimininkas Fredį pražudė per šunų kovas. Per pirmąją. Savo rankomis pribaigė. Fredis buvo meilumo įsikūnijimas. Greitai tas žmogus nusipirko kitą pitą, taip pat pavadino Fredžiu, tik šįkart Fredį II ėmėsi globoti šeimininko tėvai. Šis Fredis mirė ne šunų dvikovose. Inkstų infekcija. Todėl esu pikta ant tų visų protingų žmonių, kurie sudarinėja agresyvių veislių šunų sąrašus net neauginę nė vieno! Auginau (o jie mane :)) rotveilerį, vokiečių aviganį, krūvą kilmingųjų kieminių ir mano išvada tokia, kad tie mažiukai ciucikai yra kur kas aršesni už baisiuosius, agresyviuosius, didžiuosius kovinius šunis. :) Aišku, gyvūnas yra gyvūnas. Kaip žmogus yra žmogus. Niekada nežinosi, kas kieno galvelėje dedasi. Bet tai - reti atvejai. Tikrai reti. Visi mano šunys buvo prieglaudinukai. Reikėjo kantrybės ir jiem, ir man, bet kai susidraugaudavom!.. :) Ne, į nieką nekeisčiau keturkojų meilės ir prisirišimo. Ir savo meilės bei prisirišimo prie jų. Su mama turėjom katiną, kurio elgesys buvo agresyvus, o priežasties 'kodėl?' nerado ir veterinaras. Ne, katino nemigdėme, jis rado namus kaime. Vienkiemyje, tiksliau. Gyvena verandoj, vaikšto po pievas ir laukus. Jo namų šunys ir kaimynų šunys išėjus pūkuotuodegiui paisvaikščiot, neišlenda iš būdų. :) Gaila šunų, bet ką dabar... :P O gal šitam katinui reikėjo būtent tik vienatvės? Erdvės, namo, pievų - ne buto? Kas čia žino... Na, kad tik jis laimingas...