Tokios auklės nenorėčiau
Taigi taigi... Ačiū Disnėjui - Merė Popins, neskaitantiems knygų, yra gerumo, draugiškumo ir jaukumo įsikūnijimas. Superauklė! Fu, kokia apgavystė! :P Skaičiau knygą, kuri taip... dviprasmiškai - patiko ir nepatiko. Žavėjausi tuo senoviniu anglišku kalbėjimo stiliumi, kuris tiesiog su visais akcentėliais mielai zvimbė mano ausyse viso skaitymo metu, ir pagalvojau, kad toji Merė Popins yra baisus žmogus! :D Suprantu, kad buvo tokie auklėjimo ir elgsenos laikai, kad 'Victorian style' jau toks - vaikai iš esmės auga su auklėmis, o ne su tėvais, bet... tie vargšai vaikai turėjo bijoti tos Merės! :D Vis ji pikta, atžagari, vis nepatenkinta trauko tą savo nosį, vis atsikirtinėja taip nieko ir nepasakydama malonaus... O kai paskutinį vakarą Banksų namuose Merė nusprendžia pabūti malonesnė, Michaelas, vienas iš globojamų vaikų, jos tiesiog prašo: "Oh, do be cross Mary Poppins! Do be cross again! It is not like you. Oh, I feel so anxious". (psl. 166) Manau, gal dar netgi prieš kokius 50, gal daugiau, metelių, ši eilutė keltų vaikam ir jų tėveliam šypseną. Ne man. Ir ne dabar. :D Ir dar. Toji Mary Poppins atrodo itin paviršutiniškas žmogus: vis maivosi ir staiposi prieš vitrinų langus ir vis negali savimi atsigrožėti. :D Išvaizda jai labai svarbu. Jos išvaizda. Jos skrybėlaitės, jos pirštinaitės, jos palčiukai. Ir kartais atrodo, kad ji tiesiog dievybė! Ką ten dievybė! Pats ponas Dievas! Atrodo, kad ponia P. L. Travers pati norėjo pažiūrėti savo fantazijos galimybių ribas - kiek toli galima nueiti giriant, aukštinant ir sudievinant vieną žmogų. :) Mary Poppins buvo jau nuo pasaulio sukūrimo, ji yra pusseserė išmintingiausio pasaulyje padaro, ji kalbasi su žvaigždėm ir su vėju, ją garbina gyvūnai, vos ištarus jos vardą mistiniam personažui arba kokiam gyvūnėliui, visi vartai į subnormalius reiškinius atsidaro. Ji valdo laiką bei erdvę. JI. JI ir jos keisti, patrakę giminaičiai bei draugai, kurie yra labai svarbi ir žavi knygos dalis. :) Tai patraukia. Patraukia ir Mary Poppins naudojami burtai: keliavimas per pasaulį, keistų, magiškų daiktų suradimas. Tiesa, man auklės grubumas taip įstrigo, kad labai dažnai atrodydavo, jog visi tie magijos atributai ir pati magija naudojami tik kaip kompensacija už šiurkštumą. Žinoma, nepaisant visko, Banksų vaikai ją myli. P. L. Travers taip pat vienos istorijos vietoje bando Merę Popins sužmoginti - lyg ir tariamai įspaudžia ašaras akyse. :) Šiais laikais netgi mano taip mylima Pepė Ilgakojinė yra nuožmiai užsipuolama dėl to, kad naudojo žodį "negriukai", lygiai taip pat kaip aš dabar puolu Merę Popins dėl jos auklėjimo būdo :). Kaip aš subaru Pepės kritikuotojus, kad Lindgren vartoti žodį "negriukas" Pepės lūpomis galėjo laisvai, nes tuo laikmečiu tai buvo norma ir nieko neįžeidinėjo, kaip kad dabar mane galėtų sudrausminti nuo kritikos Merės gerbėjai: "Merės Popins auklėjimo stilius yra normatyvus pagal Viktorijos laikų metą". Bet aš tikrai šiurpau nuo auklės atžagarumo, nepaisant suvokimo, kad taip elgtis ir kalbėti buvo "norma". :)
Padariau sau išvadas: pirma, tokios auklės nenorėčiau, nes mane nuolat erzintų jos staipymasis prieš visus blizgius ir spindinčius paviršius, nes bijočiau jos, nes juodai užknistų jokių atsakymų nepateikimas, nes jausčiausi menkutė ir nelaiminga, kadangi šalia tokios asmenybės kaip Mary P., kurią dievina tiesiogine to žodžio prasme visa Visata ir kuriai nieko nėra neįmanoma taip pat nemetaforiškai, o tiesiogiai, vietos paprastam mirtingajam neatsirastų. Jam ar jai tiesiog galėtų išsivystyti elgesys, kurį dabar vadintume "sutrikusiu", įvairūs kompleksai ir psichologinės problemos. :) Antra, vis tik norėčiau patirti nors dalį tos magijos, kurią patyrė Merės Popins prižiūrimi vaikai. :) Žodžiu, man - šalin Merę Popins, o magiją -pasiliekam. :D
Vis dar svarstau: man knyga labiau patiko, ar nepatiko. Ir ar atiduoti ją į labdarą, ar pasilikti kaip vertingą klasiką.
Komentarai
Rašyti komentarą