Ištikimoji motina
Nuotrauka pasiskolinta iš Mainyk.lt'. Ši "Motina" - iš Joniškio. :) |
Karin Michaelis |
Ar galima ramiai gyventi šios knygos gyvenime neperskaičius? Žinoma, galima. :) Bet aš nebūčiau aš, jei į tekstą neįmesčiau "bet". :D Perskaitant kiekvieną romano skyrių, pečius apgaubia kažkokia teisingo gyvenimo skraistė: tėvai, vaikai, idiliški sodas ir namai su kepiniais, su lelijų tepalais, kurie kaip niekas kitas gydo, su baltais plėvėsuojančiais skalbiniais, sidabriniais įrankiais, siuvinėtomis servetėlėmis, ranka rašytais laiškais ir maža sala, kurioje gyventojai puikiai pažįsta vieni kitus. Bent jau mano skubančiam pasauly, būtent šitos (ne)tobulos harmonijos ir trūksta. Ir nors motinos paveikslas romane itin svarbus, savaime suprantama, tačiau knyga, mano manymu, yra apie tarpusavio santykius: bendravimą, gebėjimą priimti sprendimus, adekvačiai reaguoti į tam tikrus žodžius bei situacijas. Senstant pačiam mokytis gyventi su senstančiais tėvais. Prisipažinsiu, jog į tekstą nešališkai reaguoti negalėjau, kadangi pati gyvenau su senstančia močiute, tad romano motinos kai kurie poelgiai ir sakiniai yra neblogai žinomi. :) Ką dar pasakyčiau apie knygą? Tai knyga apie ištikimybę savo principam. Sau pačiam. Net jei kartais ta ištikimybė sau ir tie principai nevisada šviesiom spalvom nudažyti ir kartais net labai nepalankūs kitiem. :) Tai knyga apie tai, kaip galima mylėti ir kartu būti įskaudintam.
O dabar lai pati knyga šiek tiek papasakoja apie save :):
"Motina skaičiuoja kabančius obuolius.
- Kaip čia yra? Turėtų būt trisdešimt keturi... be tų dviejų sukirmijusių... Pabandyk suskaičiuoti, jei sugebėsi!..
Dukra skaičiuoja.
- Teisingai... trisdešimt keturi... ir du sukirimiję.
Senutė pribėga prie mažyčio medelio.
- Na, o kaip tu man atsidėkosi? Ar matei kur tokius nuostabius obuolius? O dar spyreisi, nenorėjai sodinti vaismedžių! Nieku gyvu nenorėjai! O katros dabar teisybė?
- O katros visada būna teisybė?
<...>" (psl. 8)
"- Tai visai, visai kas kita. Ir prašau man amžinai neprieštarauti. Tu pati puikiai žinai, kad aš protingesnė už tave. Taip, aš turiu galvą ant pečių, ir ji neblogai dirba. Aš pirma pagalvoju, o paskui sakau. O tu? Vargšas vaikelis... Kai tu numirsi, aš liksiu viena, visiškai viena šiame pasaulyje.
- Žinoma, bet aš neturiu nei laiko, nei noro mirti pirmoji.
-O kas tavęs klaus, ar nori? Senatvės tu nesulauksi, tai matyti, pažiūrėjus į tave. <...>" (psl. 17)
Komentarai
Rašyti komentarą