Ištikimoji motina

Nuotrauka pasiskolinta iš Mainyk.lt'. Ši "Motina" - iš Joniškio. :)

Baigiau skaityti Karinos Mikaelis romaną "Motina". Karina Mikaelis -danų rašytoja, psichologinio romano atstovė, o pati knygutė prigriebta iš Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės bibliotekos (paprasčiau - Tauragės viešoji biblioteka :)) 'Mainų skyriaus', na, iš esmės tų knygų lentynų, į kurias prašalaičiai sudeda iš savo namų bibliotekų nurašytas nereikalingas knygas. :) Ir turiu pasakyti, kad tą dieną man itin nuskilo - atradau tose knygų lentynose Sauliaus Tomo Kondroto "Žalčio žvilgsnį", Polio Sartro net dvi knygas ir Džeimso Oliverio Kervudo "Uolinių kalnų valdovą" - knygą apie lokius. Knygą vaikams. :) Deja, susijusią ir su medžiokle. :( Taigi... "Motina". Labai gaila, jog tarybiniais metais leistos

Karin Michaelis

knygos niekur neturi originalaus pavadinimo net užuominos. Taip pat gaila, jog ši K. Mikaelis lietuviškai išleista knyga (1989 m.) yra vertinys iš rusų kalbos (1958 m.). Tačiau leidyklos "Vaga" redaktoriui/-rei neturiu nė menkiausio priekaišto! Nepaprastai lengva, vaizdinga, įdomi kalba, puikiai atskleidžianti romano motinos išmintį ir tuo pačiu nuodyjantį despotiškumą. Turiu paminėti, jog "Motina" - pačios autorės autobiografijos dalis. Ir tai parašiusi pagalvojau: "O gal tai daugumos visų mūsų autobiografija?" Problemos, su kuriomis susiduriama gyvenant su senstančiais tėvais, vis išlendantis jų irzlumas ir tuo pačiu vaikiškas užsispyrimas?.. Žodžiu, knyga man tapo artima, sava ir žavinti lengvai prieš akis sklendžiančiu tekstu. Išorinio veiksmo knygoje nedaug, bet išorinis veiksmas keičiamas vidiniu. Dvidešimto amžiaus pradžios Danija. Man tai - istorinio romantizavimo laikas. :P "Motina" kažkaip susisiejo - galbūt savo dėmesiu detalėms - su Arthuro Conano Doyle'io "Sherlock Holmes". :)
Ar galima ramiai gyventi šios knygos gyvenime neperskaičius? Žinoma, galima. :) Bet aš nebūčiau aš, jei į tekstą neįmesčiau "bet". :D Perskaitant kiekvieną romano skyrių, pečius apgaubia kažkokia teisingo gyvenimo skraistė: tėvai, vaikai, idiliški sodas ir namai su kepiniais, su lelijų tepalais, kurie kaip niekas kitas gydo, su baltais plėvėsuojančiais skalbiniais, sidabriniais įrankiais, siuvinėtomis servetėlėmis, ranka rašytais laiškais ir maža sala, kurioje gyventojai puikiai pažįsta vieni kitus. Bent jau mano skubančiam pasauly, būtent šitos (ne)tobulos harmonijos ir trūksta. Ir nors motinos paveikslas romane itin svarbus, savaime suprantama, tačiau knyga, mano manymu, yra apie tarpusavio santykius: bendravimą, gebėjimą priimti sprendimus, adekvačiai reaguoti į tam tikrus žodžius bei situacijas. Senstant pačiam mokytis gyventi su senstančiais tėvais. Prisipažinsiu, jog į tekstą nešališkai reaguoti negalėjau, kadangi pati gyvenau su senstančia močiute, tad romano motinos kai kurie poelgiai ir sakiniai yra neblogai žinomi. :) Ką dar pasakyčiau apie knygą? Tai knyga apie ištikimybę savo principam. Sau pačiam. Net jei kartais ta ištikimybė sau ir tie principai nevisada šviesiom spalvom nudažyti ir kartais net labai nepalankūs kitiem. :) Tai knyga apie tai, kaip galima mylėti ir kartu būti įskaudintam.
O dabar lai pati knyga šiek tiek papasakoja apie save :):

"Motina skaičiuoja kabančius obuolius.
- Kaip čia yra? Turėtų būt trisdešimt keturi... be tų dviejų sukirmijusių... Pabandyk suskaičiuoti, jei sugebėsi!..
Dukra skaičiuoja.
- Teisingai... trisdešimt keturi... ir du sukirimiję.
Senutė pribėga prie mažyčio medelio.
- Na, o kaip tu man atsidėkosi? Ar matei kur tokius nuostabius obuolius? O dar spyreisi, nenorėjai sodinti vaismedžių! Nieku gyvu nenorėjai! O katros dabar teisybė?
- O katros visada būna teisybė?
<...>" (psl. 8)

"- Tai visai, visai kas kita. Ir prašau man amžinai neprieštarauti. Tu pati puikiai žinai, kad aš protingesnė už tave. Taip, aš turiu galvą ant pečių, ir ji neblogai dirba. Aš pirma pagalvoju, o paskui sakau. O tu? Vargšas vaikelis... Kai tu numirsi, aš liksiu viena, visiškai viena šiame pasaulyje.
- Žinoma, bet aš neturiu nei laiko, nei noro mirti pirmoji.
-O kas tavęs klaus, ar nori? Senatvės tu nesulauksi, tai matyti, pažiūrėjus į tave. <...>" (psl. 17)