Istorijos teismas V. Adamkui
Kuris, Jo Ekselencija net neabejoja, bus Jam palankus. :)
Kartais džiaugiuos savo savybe duoti antrą šansą. :) Ypač, kai tai su knygomis susijęs antrasis šansas. Taip kažkada tiesiog įsimylėjau Donaldo Kajoko eilėraščių knygą ''Kurčiam asiliukui'', o dabar visai pasigardžiuodama perskaičiau V. Adamkaus ''Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai'' ('Tyto alba', 2011 m., Vilnius, literatūrinis bendraautoris - Valdas Bartasevičius). Kaip mano mylimas klasiokas apie šią knygą yra sakęs, nieko naujo nesužinojau. :D Superslaptos informacinės bombos nesprogo. :) Tačiau mane, politikos diletantę, buvo kuo nustebinti. Ypač laukiau tos garsiosios vietos knygoje, kur Dangutė Mikutienė yra 'apšmeižiama'. Tos vietos, dėl kurios net pats Ekselencija paduodamas į teismą. :) Nešokiravo. :D Užtat šiek tiek supurtė knygos vietos apie mano gimtinę - Tauragę. Ir negaliu neigt, kad - netiesa. Taigi, 'garbės lenta' Tauragei iš 393, 394 knygos psl.: '2007 metų gruodžio 5 d, Pagėgiai - Tauragė. Vieša paslaptis, kad Pagėgiuose ir Tauragėje klesti kontrabanda. Visą dieną skyręs pažinčiai su šiuo kraštu susidariau vaizdą, kurį galėčiau apibendrinti vienu sakiniu: padėtis tragiška. neabejoju, kad čia dirba nemažai sąžiningų pareigūnų, bet akivaizdu, kad yra ir palaikančių ryšius su kontrabandininkais. Matyt, jiems padeda ir kai kurie vietos valdžios žmonės. Todėl kontrabandininkai jaučiasi nebaudžiami. Jie gerai išplėtojo nusikalstamo verslo tinklą. Liūdniausia - į jį įtraukiami ir nepilnamečiai, net 12 - 15 metų vaikai, kurių tėvai išvykę dirbti į užsienį. Jie už šimtą litų budi naktimis ir mobiliaisiais telefonais pranešinėja, kur juda pareigūnai. Mokykloje kalbantis apie tai su moksleiviais jautėsi jų požiūris: "O kas čia blogo?"/ Manoma, kad vien per 10 šių metų mėnesių kontrabandininkai pervežė per 200 milijonų litų vertės cigarečių ir uždirbo 100 milijonų litų. O vietos valdininkai, atrodo, visiškai atsipūtę. Nepašykštėjau jiems griežtų žodžių, bet ar tai padės? Tauragėje jaunimui nėra kuo užsiimti, kur burtis. Renkasi degalinėse. <...>'
Žinote, nežinau net iš arti uždirbamų sumų iš kontrabandos, tik žinau, kad paaugliai, einantys dirbti kontrabandininkų šnipukais, vadinamieji šukeriai, yra nevien tie, kurių tėvai išvažiavę dirbti į užsienį. O korupcija teisėsaugos institucijose ir valdžios įstaigose turbūt yra kaip ir visur kitur Lietuvoje, tik Tauragėje kiek... tiesmukiškesnė. :) Tokia tat jau Tauragė. Žemaitiškai paprasta. 'Užpypantis paprastumas', - kaip kad mano viena bendradarbė pasakytų. :D Ir labai imant ir kritikuojant savo kraštą, leisiu sau garsiai suabejoti, ar jaunimas taip imtų ir burtųsi, jei ir labai turėtų kur. Introvertai tie tauragiškiai. :) Bet kažkaip džiugu, kad Jo Ekselencija žino Tauragės ir Pagėgių problemas. Kurios, beje, dar N metų nebus sprendžiamos, nes jų sprendimas tiesiog kai kam būtų labai neparankus.
Skaitydama "Paskutinę kadenciją" vietomis gailėdavau Prezidento dėl Jo neišsenkančio idealizmo, kartais - didžiavausi. Jau keleri metai priklausau V. Adamkaus fanklubui :D. Žmogus - Asmenybė. Tačiau Jo Ekselencijos daugumos dalykų matymas rožinėmis spalvomis skaudino. Nes aš taip optimistiškai nemoku žiūrėti į Lietuvos pasiekimus, jos ateitį. Vis tik Prezidentas kiekvienu savo dienoraščio įrašu parodydavo, kaip galima būti kosmopolitu ir patriotu tuo pačiu metu. Tai - lygiagrečios, o ne priešiškos sąvokos. Vis tik knygos kulminacija laikyčiau paskutinį skyrelį - "Paskutinei kadencijai pasibaigus..." Čia V. Adamkus nusimeta savo naivaus vaiko įvaizdį. Rašydama ''naivus vaikas'' neturiu galvoje nė kruopelės blogio. Tik naivūs vaikai taip nuostabiai mato pasaulį. Taip nuoširdžiai atleidžia. Reikia būti didžiu Žmogum, kad galėtum neteisti, susigyventi, visiškai nenurašyti kito asmens, kai padorama piktybinė klaida. Išlikti oriu reikia stiprybės. Knygos pabaigoje Jo Ekscelencija įžengia ''į brandą''. Eilutės, kurios bent jau man padėjo geriau suprasti Prezidentą, sakiniai, kurie davė taip labai reikalingo druskos ir pipirų prieskonio, tarsi neklystančio Prezidento (tik vienoje vietoje Jo Ekselencija pripažįsta "nelogiškai" suklydęs) įvaizdžiui: "Žinoma, turiu pripažinti, kad, pradėdamas eiti Lietuvos prezidento pareigas, menkai išmaniau savo šalies politinę virtuvę, partijų gyvenimą. Ilgainiui supratau, kad nepakankamai pažįstu ir penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius išgyvenusią lietuvių visuomenę. Iš pradžių neįvertinau to, kad Lietuvoje žmonės brendo visiškai kitokiomis sąlygomis ir jų vertybės, mąstymas dabar, prabėgus beveik penkiolikai metų, mane kartais nustebina kai kurių asmenų moralės suvokimas <...>/ Gal gyvendami išeivijoje pernelyg idealizavome Lietuvą, nes ir šiandien dar daug kas tėvynėje atrodo ne taip šviesiai, kaip tikėjausi grįždamas į ją. Turiu galvoje ne materialinius dalykus, o pirmiausia pagarbos žmogui stoką. <...> Neretai patys žmonės negerbia nei savo valstybės, nei visuomenės, nei savo artimo. Tai ir yra geriausia dirva nesąžiningumui, piktnaudžiavimui tarnyba, net nusikaltimams. Tuomet dar labiau plinta pesimizmas, netikėjimas ateitimi, o tokios nuotaikos - bene stipriausias mūsų visuomenės nuodas."
Gerbiu šį žmogų ir visada gerbsiu. Belieka tikėtis, kad visai visi 'nenusinuodysime'. Turiu pripažinti, kad to 'nuodo' ir manyje yra nemažai. O norėtųsi, kad būtų mažiau. Norėtųsi, kad tokios šventės kaip Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji nebūtų, kaip Prezidentas savo viename dienoraščio įrašų rašo, 'trafaretinės'. Įtariu, kad vis tik kitokiomis netaps... Taip pat norėtųsi dar vakarietiškesnio Lietuvos žmonių mąstymo. Tikresnės, kur kas švaresnės politikos. Dabar telieka atsidust ir laukti pasirodant dar vienos Prezidento knygos "Pareigos, kurios nesibaigia. Prezidento dienoraščiai". Vien dėl tos iš kiekvieno puslapio šviečiančios pagarbos kitam ir nesibaigiančios idealizuotos meilės Lietuvai. Nebedaug kas ją taip myli. Aš taip pat tikiu, Prezidente, kad istorijos teismas Jums bus palankus. :)
 |
| foto: www.delfi.lt |
Kartais džiaugiuos savo savybe duoti antrą šansą. :) Ypač, kai tai su knygomis susijęs antrasis šansas. Taip kažkada tiesiog įsimylėjau Donaldo Kajoko eilėraščių knygą ''Kurčiam asiliukui'', o dabar visai pasigardžiuodama perskaičiau V. Adamkaus ''Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai'' ('Tyto alba', 2011 m., Vilnius, literatūrinis bendraautoris - Valdas Bartasevičius). Kaip mano mylimas klasiokas apie šią knygą yra sakęs, nieko naujo nesužinojau. :D Superslaptos informacinės bombos nesprogo. :) Tačiau mane, politikos diletantę, buvo kuo nustebinti. Ypač laukiau tos garsiosios vietos knygoje, kur Dangutė Mikutienė yra 'apšmeižiama'. Tos vietos, dėl kurios net pats Ekselencija paduodamas į teismą. :) Nešokiravo. :D Užtat šiek tiek supurtė knygos vietos apie mano gimtinę - Tauragę. Ir negaliu neigt, kad - netiesa. Taigi, 'garbės lenta' Tauragei iš 393, 394 knygos psl.: '2007 metų gruodžio 5 d, Pagėgiai - Tauragė. Vieša paslaptis, kad Pagėgiuose ir Tauragėje klesti kontrabanda. Visą dieną skyręs pažinčiai su šiuo kraštu susidariau vaizdą, kurį galėčiau apibendrinti vienu sakiniu: padėtis tragiška. neabejoju, kad čia dirba nemažai sąžiningų pareigūnų, bet akivaizdu, kad yra ir palaikančių ryšius su kontrabandininkais. Matyt, jiems padeda ir kai kurie vietos valdžios žmonės. Todėl kontrabandininkai jaučiasi nebaudžiami. Jie gerai išplėtojo nusikalstamo verslo tinklą. Liūdniausia - į jį įtraukiami ir nepilnamečiai, net 12 - 15 metų vaikai, kurių tėvai išvykę dirbti į užsienį. Jie už šimtą litų budi naktimis ir mobiliaisiais telefonais pranešinėja, kur juda pareigūnai. Mokykloje kalbantis apie tai su moksleiviais jautėsi jų požiūris: "O kas čia blogo?"/ Manoma, kad vien per 10 šių metų mėnesių kontrabandininkai pervežė per 200 milijonų litų vertės cigarečių ir uždirbo 100 milijonų litų. O vietos valdininkai, atrodo, visiškai atsipūtę. Nepašykštėjau jiems griežtų žodžių, bet ar tai padės? Tauragėje jaunimui nėra kuo užsiimti, kur burtis. Renkasi degalinėse. <...>'
Žinote, nežinau net iš arti uždirbamų sumų iš kontrabandos, tik žinau, kad paaugliai, einantys dirbti kontrabandininkų šnipukais, vadinamieji šukeriai, yra nevien tie, kurių tėvai išvažiavę dirbti į užsienį. O korupcija teisėsaugos institucijose ir valdžios įstaigose turbūt yra kaip ir visur kitur Lietuvoje, tik Tauragėje kiek... tiesmukiškesnė. :) Tokia tat jau Tauragė. Žemaitiškai paprasta. 'Užpypantis paprastumas', - kaip kad mano viena bendradarbė pasakytų. :D Ir labai imant ir kritikuojant savo kraštą, leisiu sau garsiai suabejoti, ar jaunimas taip imtų ir burtųsi, jei ir labai turėtų kur. Introvertai tie tauragiškiai. :) Bet kažkaip džiugu, kad Jo Ekselencija žino Tauragės ir Pagėgių problemas. Kurios, beje, dar N metų nebus sprendžiamos, nes jų sprendimas tiesiog kai kam būtų labai neparankus.
Skaitydama "Paskutinę kadenciją" vietomis gailėdavau Prezidento dėl Jo neišsenkančio idealizmo, kartais - didžiavausi. Jau keleri metai priklausau V. Adamkaus fanklubui :D. Žmogus - Asmenybė. Tačiau Jo Ekselencijos daugumos dalykų matymas rožinėmis spalvomis skaudino. Nes aš taip optimistiškai nemoku žiūrėti į Lietuvos pasiekimus, jos ateitį. Vis tik Prezidentas kiekvienu savo dienoraščio įrašu parodydavo, kaip galima būti kosmopolitu ir patriotu tuo pačiu metu. Tai - lygiagrečios, o ne priešiškos sąvokos. Vis tik knygos kulminacija laikyčiau paskutinį skyrelį - "Paskutinei kadencijai pasibaigus..." Čia V. Adamkus nusimeta savo naivaus vaiko įvaizdį. Rašydama ''naivus vaikas'' neturiu galvoje nė kruopelės blogio. Tik naivūs vaikai taip nuostabiai mato pasaulį. Taip nuoširdžiai atleidžia. Reikia būti didžiu Žmogum, kad galėtum neteisti, susigyventi, visiškai nenurašyti kito asmens, kai padorama piktybinė klaida. Išlikti oriu reikia stiprybės. Knygos pabaigoje Jo Ekscelencija įžengia ''į brandą''. Eilutės, kurios bent jau man padėjo geriau suprasti Prezidentą, sakiniai, kurie davė taip labai reikalingo druskos ir pipirų prieskonio, tarsi neklystančio Prezidento (tik vienoje vietoje Jo Ekselencija pripažįsta "nelogiškai" suklydęs) įvaizdžiui: "Žinoma, turiu pripažinti, kad, pradėdamas eiti Lietuvos prezidento pareigas, menkai išmaniau savo šalies politinę virtuvę, partijų gyvenimą. Ilgainiui supratau, kad nepakankamai pažįstu ir penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius išgyvenusią lietuvių visuomenę. Iš pradžių neįvertinau to, kad Lietuvoje žmonės brendo visiškai kitokiomis sąlygomis ir jų vertybės, mąstymas dabar, prabėgus beveik penkiolikai metų, mane kartais nustebina kai kurių asmenų moralės suvokimas <...>/ Gal gyvendami išeivijoje pernelyg idealizavome Lietuvą, nes ir šiandien dar daug kas tėvynėje atrodo ne taip šviesiai, kaip tikėjausi grįždamas į ją. Turiu galvoje ne materialinius dalykus, o pirmiausia pagarbos žmogui stoką. <...> Neretai patys žmonės negerbia nei savo valstybės, nei visuomenės, nei savo artimo. Tai ir yra geriausia dirva nesąžiningumui, piktnaudžiavimui tarnyba, net nusikaltimams. Tuomet dar labiau plinta pesimizmas, netikėjimas ateitimi, o tokios nuotaikos - bene stipriausias mūsų visuomenės nuodas."
Gerbiu šį žmogų ir visada gerbsiu. Belieka tikėtis, kad visai visi 'nenusinuodysime'. Turiu pripažinti, kad to 'nuodo' ir manyje yra nemažai. O norėtųsi, kad būtų mažiau. Norėtųsi, kad tokios šventės kaip Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji nebūtų, kaip Prezidentas savo viename dienoraščio įrašų rašo, 'trafaretinės'. Įtariu, kad vis tik kitokiomis netaps... Taip pat norėtųsi dar vakarietiškesnio Lietuvos žmonių mąstymo. Tikresnės, kur kas švaresnės politikos. Dabar telieka atsidust ir laukti pasirodant dar vienos Prezidento knygos "Pareigos, kurios nesibaigia. Prezidento dienoraščiai". Vien dėl tos iš kiekvieno puslapio šviečiančios pagarbos kitam ir nesibaigiančios idealizuotos meilės Lietuvai. Nebedaug kas ją taip myli. Aš taip pat tikiu, Prezidente, kad istorijos teismas Jums bus palankus. :)
Komentarai
Rašyti komentarą