Užcementuota

Šį įraša teigiama prasme išprovokavo draugė, po poros dienų persikelianti gyventi į nuosavą namą. Jiech, - atsidūstu, kai vėl įsisvajoju apie savo ramų, jaukų, nuosavą NAMĄ. Ir po to susimąstau: "Vaje, brangioji, o ar nutuoki, į kokią peklą klimpsti?" :) Juk namas nesnaudžia! Tai žole sodą "užsiundo", tai tvoros kokį dažą nulupa... :) Bet ten, kur minusai, visada yra pliusų ir atvirkščiai. :) Tad, jei galėčiau bičiulei padaryti kokią nors įtaką, rekomenduočiau jai, išlieti aplink namą cementą, gal dar takelį, vedantį durų link išcementuoti ir... paleisti visur aplakstyti savo šunytę. :) Ir sūnų. Basą. :) O po to ir pačiai su vyru įlipti į visą šį gėrį. :) O atvykus draugam, padaryti jiems atskirą "Žvaigždžių alėją". :) Nes aš tikrai norėčiau kur nors prie jos namo įspausti savo delną. Arba pėdą. :)
Vaikystėje gyvenau name. Namo nebėr, bet žinot, kas mano atminty išliko? Be tvoros, nuo kurios tėškiaus kaip didelė ir dar mėgstamiausią sijoną suplėšiau, be didžiulės, kiemą žiedais teršiančios akacijos :), prisimenu labai ryškiai dvi mūsų vokiečių aviganio Rifo įspaustas letenas cementiniame takelyje aplink namą. :) Nesuprantu iki šiol, ko tėtis taip supyko! Gi tokia graži autentika! Rifo nebeliko, bet jo pėdos dar ilgai binzeno su manim mano vaikyste, paauglyste ir žalia jaunyste.
O ir kažkurioj gatvėj, einant į muzikalkę, kuri šiaip buvo kančia, man nuotaiką visada pakeldavo įcementuotas spausdintinėm raidėm Rimos vardas. :) Ne man jis skirtas buvo ir ne aš pati ten įsiamžinau, bet juk šito niekas nežino ;D?..
Jei turėsiu namą, tikrai kur nors pripėduosiu. :) Ir dar draugus pasikviesiu man padėti. :D