Migration routes

Liutone miesto laikrodis gana žvaliai muša ryto aštuonias, aiškiai besistengdamas savo tuo žvalumu išjudinti miegalius, kol Rima svajoja apie kavą su pienu, ją pasiekia pirmasis sms, kažkodėl neabejoju, susijęs su gimimo diena :D, ir jau kelinta diena Rima galvoja apie migracijas: fizines, emocines, geografines ir (pa)sąmonės.
Beveik savaitė, kai pūslės ant mano pėdų primena, kad persikrausčiau. Kol kas jaukinuos savo naujuosius namus, o ir jie jaukinasi mane. Manau, pakankamai natūralu, kad atlikus persikraustymo darbus pėstute, migravimo tema neišeina iš galvos. :D Ne pirmas ir tikrai ne paskutinis kartas, kai kraustausi - lyg ir turėčiau būti pripratusi, bet nesmagumo jausmas, kad ateita pas kažką, kas tave, prisidengęs tom keturiom kambario sienom, stebi ir tarytum vertina, ar būsi tinkama gyventoja, mane kurį laiką persekioja. Po to kambarys ir namas tampa tavo draugu, suokalbininku ir guodėju. Kol kas mums abiems reikia laiko. :)
Vakar atvykau į Liutoną šiek tiek pasižmonėt. Traukinys tik ūžt - ir per 20 min. iš Londono atbildeno Liutonan. Važiavau tas 20 min. lengvai burbėdama, kad kitą kartą bilietą tikrai rezervuosiu, nes man jau ne tas amžius, kad trankyčiaus į kitus miestus stovėdama :D, bet tada staiga mintys susikoncentravo į kitą dalyką. Šalia manęs stovėjusi panelė... verkė. Ašaros pupsėjo jos skruostais, ji taip lengvai mirksėjo akimis - tarsi tas verskmas būtų kažkas seniai turėjusio įvykti. Važiavau ir galvojau: "Nuo ko ir pas ką tu migruoji? Ar tas kažkas realus? Gal artimas draugas, gal mama?.. Gal tai vieta, kur jauties rami ir saugi? Kas tavo ašarų priežastis? Kur tu būsi dabar? Paieškų kely ar kaip tik jau priešingai - ramybės oazėj?" Taip, pasirodo, ir aš iš tų personų, kurios kuria kitų bendrakeleivių istorijas. :D
Į atidėtą darbo kalėdinį pobūvį atvyko Princas (kurį laiką buvęs nusipelniusiu nuvogti mano brangaus laiko ir įsirašyti į mano blogo istoriją :D). Migravo. Iš savo Šveicarijos vien dėl buvusio darbo baliaus? Todėl, kad šūstrai skambėtų, kai atsakinės kam nors į klausimą "kaip savaitgalis?": "Ai, nieko ypatingo. Savaitgalį buvau Londone"... :D Nežinau kas, bet kažkas pasikeitė. Jame, turbūt ir many. Mūsų santykyje... Nežinau, ar jo atvykimas viena iš tų teigiamų migracijų... Neslėpsiu, kad labai skaudu, kai lyg ir tie patys pokalbiai, tie patys bajeriai, bet taip kažkas skaudžiai pasikeitę, kad jausmas toks, jog kalbiesi nebe su draugu.
Kiek migravimas keičia žmogų? Juk migracija bendriausia prasme ne tik atstumas, matuojamas kokiais nors matais, tai ir laikas. Laikas, skirtas fiziniam persikraustymui, ir kažkuria prasme, emociniam.
Nemėgstu migruoti. Matyt, ne mano prigimčiai. Nematau aš tokiuose dalykuose jokių iššūkių ar judėjimų į priekį... :) Man tai - stresas ir šiokios tokios laidotuvės: dalelės savęs, savo stabilumo. O jei tai emocinės laidotuvės su žmogum?..
Einu geriau pasidarysiu kavos ir pasigrožėsiu sausio geltonomis tulpėmis. :) Jos jau niekur nemigruoja. Jos tiesiog kvepia pamerktos ir geltonuoja. :) Tos (ne)laimingos olandų emigrantės.