compassbetweenus

O vat ėmiau ir prisiminiau Jazzu bei Leoną Somovą... :) Man labai patinka Justės balsas. Taip pat patinka, kad mes, lietuviai, tokias puikias melodijas sukompiuterizuojam . :) Nu stiprūs mes šokių muzikoj (preliminariai skirstant) ir taškas. :) Galim drąsiai iškėlę galvas dalytis scena su trance, klubinės ir panašių muzikos stilių bei jų atšakų grandais! Neturėjom ir vis dar neturim normalaus popso – mano įsitikinimu, čia jau okupacinės dešimtmečių blokados įtaka, kuri neleido susiformuoti populiariojo žanro lietuviškai dirvai – tik kopijuokliškai estradai su vietiniais dievukais :), bet užtat mūsų klasikos produktai – simfoniniai orkestrai, pianistai, smuikininkai, fleitininkai, operos mokykla yra aukšto lygio. Dabar turim kompiuterių erą. Ir jais mes darbuojamės puikiai! Ypač muzikoj. :) Grįžtant prie Jazzu ir Leono Somovo... Be to, kad „I‘ll Be Gone“ daina l. vykusi, dar ir KOOOKS!..

Gyvūnai yra poliglotai. Faktas. Gali būti Indijoj, Kinijoj ar Vokietijoj – kalbinamas šuo vizginas uodegą, o glostoma katė murks kaip ir visos kitos pasaulio katės. :) Viską jie supranta, nėra keturkojam neįkandamų kalbų. :) (Labai patinka, kai į tokią mano teoriją kai kurie žmonės reaguoja: „Ne, Rima, gyvūnai žodžių nesupranta, jie į tavo balso vibracijas reaguoja“. Ne! Tikraiii? :D) Žodžiu, pasilieku prie nuomonės, kad murkliai ir amkiai – gabiausi pasaulio poliglotai. :) Bet! Kiekvienoj šaly katinėlis ar šuniukas turi tam tikras atsiliepimo į kvietimą taisykles. Mūsų lietuviškas murklys, nors supras, tačiau apsimes įžeistu, jei Anglijoj jį šauksi „kitty kitty kitty“. Mūsiškiai labiausiai pripažįsta „kac kac kac“. O angliškas ūsuotas demonas susinervinęs tik truktels kelis kartus uodega, jei jam užlietuvinsi „kac kac kac“. :) Su šunimis šiek tiek lengviau – jie netokie išdidūs. :D Tad ir „Come here, boy. That‘s a good boy!” ir “Ateik čia, [vardas]. Šaunuolis!“ šitiem padarėliam nes...

Kadangi „Nirvana“ man kone šventas reiškinys, „Legenda“ rašau didžiąja. :) Pamačiau JUOS ant viršelio ir neatsispyriau įsimesti į pirkinių krepšį tos savaitės NME. :) Kai pagalvoji... Dvidešimt metų! Jau dvidešimt metų po jų seisminio (l. taiklus NME naudotas būdvardis!) „Nevermind“ išleidimo! Rimtas gimtadienis... :) Ir tiek gerų prisiminimų su jų muzika susiję... :) Pvz., mano laikų „Bix“ baras-naktinis klubas, kuris stipriai prisidėjo prie mano augimo visais aspektais, draugysčių vystimosi ir asmeninio patyrimo, ką reiškia lipti per langą į savo bendrabučio kambarį... :) (Nesėkmingai :D).Vaje vaje kaip smagu prisiminti visa tai... :) Ir net dabar „Nirvana“ suranda man pažįstamų – va kad ir iš Meksikos. :) Nors šios Legendos muzika bei dainų tekstai nėra kvepiantys gėlių žiedais ir amžinu pavasariu ir toli gražu neprimena švelnaus vėjelio pūstelėjimo į skruostą romantiškom saulėlydžio spalvom nusidažiusį vakarą, tačiau ji iki pat dabar prisideda prie kažkieno asmeninio augimo visomis...

Susidarė šiokia tokia krūvelė knygų, apie kurias dar nerašiau „kompase“, bet parašyti tikrai noriu ir ketinu. :) Tad pradėsiu nuo paskutinės perskaitytos knygos, nes knyga man buvo paskolinta ir ją jau reikia grąžinti teisėtam šeimininkui. :P Wm. Paul Young „Trobelė“ („the Shack“, 2007 m. Vertimas – Loreta Gema Baltaduonė, leidykla „Alma Littera“, 2011 m.). Atsimenu, kai prieš gerus porą metų žurnalo „Tapati“ vyriausioji redaktorė Aušrinė Šečkuvienė ją minėjo ir tvirtino, kad tikrai reikia šią knygą išversti į lietuvių kalbą, o tai sakant Aušrinės akys švytėjo. „Rimta knyga“, – tada pagalvojau. Nors ir ilgokai šis kūrinys ėjo iki lietuvių tautos, jis vis tik atėjo. :) Man iškart patiko „Trobelės“ viršelis – ant jo ir boružės ropoja ! O mane boružės, ypač ant knygų viršelių, visada paperka. :D Taigi... Kas, kaip ir apie ką. :) Tai – religinė knyga, nors tekstas yra grožinės literatūros atstovas. Apie vyriškį McKenzie Philipsą (visi tikriniai vardai tekste sulietuvinti), netekusį savo j...

Su savo tautybės žmogumi kartais nesusišnekama, tai ką jau kalbėti apie kitatautį... :D Tik gyvendama Anglijoje pradėjau matyti, kokią didžiulę, tiesiog milžinišką, net septynmyliais batais nepamatuojamą įtaką daro kultūra, kurioje augai. O skirtumai ypač taikliai atsiskleidžia per maistą. Maisto kultūra – tai jau čiela meno, tradicijų, požiūrių istorija. Taigi, su kitos tautybės asmeniu galima ne tik nesusikalbėti, bet ir nesusivalgyti ... :D Lietuvoje visos šeimos taip pat turi net po kelis maisto gamybos ar patiekalų receptų variantus, bet, pavyzdžiui, bulvė bet kokiam Lietuvos kampeliui yra BULVĖ, o juoda duona, nesvarbu mėgstama ar ne, valgoma ar ne, yra DUONA. :) Čia mūsų juodoji kvapnioji anglams, Zambijos atstovams ir italams pavirsta „pyragu“. O va man Anglijoje paragauta „soda bread“ yra tikrų tikriausias pyragas, nors britams – duona, nors tu ką. :) Ir jų „brown bread“ man yra tiesiog BATONAS, tik tamsesnis už „white bread“. :) Taip pat jų tas keistas malonumas derinti kons...

SAULĖLEIDIS ne taip man Dieve apšvietei rankas ant jų nei dulkė nei vėlė išvargus nenutūps vienišiaus riksmas pratisas skardus pro švelniai rytuose jau mėlstančias šakas tu taip man Dieve apšvietei rankas D. Kajokas Kaiii gerai, kad yra tokių poetų kaip Donaldas Kajokas. Pasaulis su juo kažkaip... teisingas atrodo. :) P. S. Nežinantiems: Milginta - mano brangi ir mylima draugė. Ir tegyvuoja mūsų draugystė, sese! :P :)