Gastronominiai skirtumai

Su savo tautybės žmogumi kartais nesusišnekama, tai ką jau kalbėti apie kitatautį... :D Tik gyvendama Anglijoje pradėjau matyti, kokią didžiulę, tiesiog milžinišką, net septynmyliais batais nepamatuojamą įtaką daro kultūra, kurioje augai. O skirtumai ypač taikliai atsiskleidžia per maistą. Maisto kultūra – tai jau čiela meno, tradicijų, požiūrių istorija. Taigi, su kitos tautybės asmeniu galima ne tik nesusikalbėti, bet ir nesusivalgyti... :D Lietuvoje visos šeimos taip pat turi net po kelis maisto gamybos ar patiekalų receptų variantus, bet, pavyzdžiui, bulvė bet kokiam Lietuvos kampeliui yra BULVĖ, o juoda duona, nesvarbu mėgstama ar ne, valgoma ar ne, yra DUONA. :) Čia mūsų juodoji kvapnioji anglams, Zambijos atstovams ir italams pavirsta „pyragu“. O va man Anglijoje paragauta „soda bread“ yra tikrų tikriausias pyragas, nors britams – duona, nors tu ką. :) Ir jų „brown bread“ man yra tiesiog BATONAS, tik tamsesnis už „white bread“. :) Taip pat jų tas keistas malonumas derinti konservuotas pupeles pomidorų padaže su visais kitais valgiais, man kažkoks kosmosas. :D O rauginti agurkėliai, marinuoti burokėliai?.. Kuo jie taip nusikalto, kad netapo populiarūs anglų virtuvėje? O skaniosios, dieviškosios pomidorų ir agurkų su cibule, pipiriukais ir druskyte, grietine aplietos (na, gerai, aš lieju jogurtu, bet klasikinis receptas juk su grietine? :)) salotos? Turbūt anglai nėra apie tokį paprastą kaip 2x2 variantą girdėję... Mūsų vafliniai saldainiai „Fortūna“ anglams virsta „biscuits“! Garbės žodis, daugiau nevaišinsiu, jei ir toliau užsispyrę juos sausainiais vadins... TREPT kojele! :) Šiaip čia su konditerijos gaminiais tikrai liūdna padėtis. Nuoširdžiai sakau: neturi britai tokios geros, skanios, kokybiškos konditerijos kaip lietuviai. O dar jų „marmite“ skonio čipsai (kažkoks keisto skonio marmeladas – it kepintų svogūnų) arba acto skonio traškučiai, kurie paprastai visada yra pirkimo top sąrašuose!.. Nu kaip tokią bjaurastį išvis galima sukurti?! :D Nors, tiesa, nežinau, ar tokie bulvių traškučiai dar kur nors taip su pasimėgavimu yra vartojami, tačiau būtent tokių skonių šie maisto stebuklai Anglijoje yra laaabai populiarūs. Dar galėčiau vardinti ir vardinti valgio keistenybes mano akimis! :) Bet pereisiu prie kitų keistų dar kelių tautų valgymo ypatumų. :D Pvz., ukrainiečiai, nors ir naudoja maisto ruošimui mums, lietuviams, pažįstamus produktus, tokius kaip, pvz., burokėliai, ir jie žino, kas yra pomidorai su cibule ir grietine bei namuose rauginti agurkai, vis tik pagrindinis skirtumas, mano supratimu, yra visokių produktų sumetimas į bendrą katilą. :) Yra pupelių? Į puodą! Kiaušinių yra? Į puodą! Dilgėlių? Gerai! Į puodą! :D Nesakau, kad visada neskaniai tokios makalošės išeina, tačiau norintiems tik tradicinio kepsnio su bulvėmis ir agurku be jokių padažų, priedų ir panašiai, regis, būtent minimalistinio tradicinio varianto, pas ukrainiečius gauti nepavyks. :) Net bulvės tikriausiai bus užpiltos baltu svogūnų padažu. :) Va šita tauta, manau, tikrai mokėtų iš kirvio sriubą išsivirti. :D Koldūnai jiems – labai įprastas patiekalas, kuris valgomas ne tik tada, kai „nėr ko valgyti“. :) Tai garbingos – pagrindinio patiekalo – vietos nusipelnęs valgis. Tiesa, koldūnai ukrainiečiams – tai tik tie miltų dariniai, kuriuose yra mėsos, o kiti dariniai, su kopūstais, varške, bulvių koše, uogomis ir visu kitu kas tik valgoma :), yra „pyragėliai“. Pažiūrėkite, kokie yra „Ukrainietiški barščiai“ ir suprasite, kokie daugmaž yra visi jų patiekalai. :) Netgi mūsų lietuviškus šaltibarščius mano kaimynė ukrainietė patobulinusi dabar ruošia būtinai su ridikėliais. Kartais salierų įpjausto... :) Man, kaip lietuvei, skaudu, žinoma, bet ką dabar... :D
Bulgarų virtuvė irgi labai įvairi, kiek labiau nutolusi lietuviškam skoniui negu ukrainiečių. :) Vienas einamiausių bulgarų desertų – turkiškoji baklava. Šis skanėstas Bulgarijoje jau yra priimtas kaip savas ir mažiau saldaus deserto bulgarams geriau nesiūlyti. :) Šios Balkanų tautos virtuvėje labai vertinamos vynuogės ir jų produktai: sultys, džiovintos vynuogės ir rakija. :) Būtent vynuogių, o ne slyvų rakija. Nors... slyvų rakija taip pat nebrokuojama per daug. :D Gausybė patiekalų gaminama su brinzos sūriu. Man dauguma bulgariškų patiekalų pasirodė „be skonio“. :D Arba būna labai saldūs patiekalai, arba maisto skoniai uždusinami visokiais nereikalingais priedais: ryžių košė su druska ir margarinu valgoma su batonu ir sviestu, kartais atsikandant agurko. Tada, bent jau man, ryžių visai galėtų nebūti, nes jų normaliai nesijaučia. :D (Ne! Agurkas lai būna! :D) Na ir panašios valgymo variacijos. :) Taip pat žinau, kad albanai negali suprasti lietuvių, taip noriai kemšančių varškės sūrelius, aplietus šokoladu: „Kaip jūs galite valgyti prarūgusią varškę ir dar su šokoladu???“ :D Bet jie, pvz., neįsivaizduoja savo virtuvėje makaronų be bulvių ir bulvių be makaronų. :D Arba kokių nors salotų, kad ir lietuviškų „Baltųjų“, be fetos sūrio. :P Draugė lietuvė jau be jokio sakymo savo antrajai pusei kepa kepsnį ir į lėkštę įdeda fetos. :) Idant nenumirtų žmogus iš alkio. :P O kai prisimenu studijų laikus, kuomet teko ragauti estiško maisto!.. :) Ypač kalėdinio estų stalo patiekalus... :) Kiek pamenu, patiko tik bulvių salotos ir „Kalev“ šokoladai. :D Na, ne taip baisiai skiriasi estų virtuvė nuo mūsų, bet tikrai yra toliau maistine prigimtimi negu mūsų „braliukai“ latviai. :)
Šį įrašą dariau paėmus kaip studijuotinas virtuves tik kelias tautas – turėdama tris ukrainiečių poras ir tris bulgarus kaip pavyzdžius. :) Pvz., ukrainiečių tų pačių patiekalų skoniai turi subtilių poskonių, gal dėl kitokios gaminimo technologijos, gal dėl skirtingų ingredientų kiekių, tačiau mažiau ar daugiau bendravardiklinti sau leidau. :) Juk ir mūsų lietuviški patiekalai tikrai bendravardiklinami. Pvz., daugelis italų netgi didžiosiomis raidėmis stebisi :D: „KAIP GALI TŪLAS LIETUVIS VALGYTI TOKIĄ RIEBIĄ BJAURYBĘ, VADINAMĄ LAŠINIAIS?“ :D O mes tik nusišypsom į ūsą ir godžiai užsikąsdami juoda duona bei česnaku suleidžiam savo nasrus į tą bjaurybę, kad net ausys klapteli. :D Tautinio maisto mentalitetas yra kažkas sunkiai peržengiamo. Kartais ir sunkiai suprantamo. Kartais žmogus gali būti empatiškas daugely sričių, bet maistas – tai, kas uodžiama, liečiama, juntama gomuriu, dažniausiai yra itin tvirta gynybinė siena empatijai. Pasidomėti kitų šalių tradiciniais patiekalais yra viena, tačiau priimti į savo kasdienę virtuvę kokį neįprastą valgį ar produktą ne kiekvienas gali. Bet ir nereikia. Per maistą skleidžiasi dar vienas gražus įdomaus, spalvingo gyvenimo klodas.


Foto: „Kelionės ir pramogos“




„Bet nėra geresnės virtuvės kaip lietuvių...“, – pasakė mano net išsipūtusi nuo pasididžiavimo lietuviška tapatybė. :P