Mokytis (pa)tikėti (iš naujo)

Susidarė šiokia tokia krūvelė knygų, apie kurias dar nerašiau „kompase“, bet parašyti tikrai noriu ir ketinu. :) Tad pradėsiu nuo paskutinės perskaitytos knygos, nes knyga man buvo paskolinta ir ją jau reikia grąžinti teisėtam šeimininkui. :P Wm. Paul Young „Trobelė“ („the Shack“, 2007 m. Vertimas – Loreta Gema Baltaduonė, leidykla „Alma Littera“, 2011 m.). Atsimenu, kai prieš gerus porą metų žurnalo „Tapati“ vyriausioji redaktorė Aušrinė Šečkuvienė ją minėjo ir tvirtino, kad tikrai reikia šią knygą išversti į lietuvių kalbą, o tai sakant Aušrinės akys švytėjo. „Rimta knyga“, – tada pagalvojau. Nors ir ilgokai šis kūrinys ėjo iki lietuvių tautos, jis vis tik atėjo. :) Man iškart patiko „Trobelės“ viršelis – ant jo ir boružės ropoja! O mane boružės, ypač ant knygų viršelių, visada paperka. :D Taigi... Kas, kaip ir apie ką. :) Tai – religinė knyga, nors tekstas yra grožinės literatūros atstovas. Apie vyriškį McKenzie Philipsą (visi tikriniai vardai tekste sulietuvinti), netekusį savo jauniausios dukters, užkluptą Didžiojo Liūdesio, prarandantį tikėjimą ir vieną ledinę dieną gavusį laišką iš Tėtės, kviečiančio atvykti į McKenzie‘io šeimos Didžiojo Liūdesio pradžios epicentrą. Ar Dievas gali šitaip žiauriai elgtis? Gali. Bet tik gerų ketinimų vedamas. :) Viešpats vyrui pasirodo trimis asmenimis: Dievu Tėvu – nuolat virtuvėje besisukančia juodaode, Dievu sūnumi – kumpa nosimi ir itin ryškių azijietiškų bruožų turinčiu Jėzumi, bei Saraju – vėju, Dievu Šventąja Dvasia – realiai menkiausiai iš visų trijų asmenų apčiuopiama rytiete. Įdomiai ir labai gyvai pateikta toji Švenčiausia Trejybė. :) Linksma kompanija. :) Makas (McKenzie‘o trumpinys), darbuodamasis kartu su Trejybe, diskutuodamas, vedamas savo paties išgijimo link. O tai – ilgas procesas. Ir skaudus. Ir sunkus. Dievas neatsako Makui į visus klausimus, tačiau patikina, kad jis Viešpačiu karts nuo karto dvejos visą likusį gyvenimą. :) Ir tai, pasirodo, yra normalu.
Manau, knyga tinka tiems, kas tiki, arba tiems, kas nori patikėti. Tiems, kas ieško atsakymų ir tiems, kas įsivaizduoja juos žinąs. Bet nevyniosiu į vatą – tie, kuriems religijos ar Dievo klausimas niekada nebuvo aktualus, visų pirma tokia knyga net nesusidomės. :) Taip pat manau, kad dvejojantiems – patikslinsiu – labiau skeptiškai negu sveikai dvejojantiems, kūrinys nesuteiks trokštamų atsakymų. Nes, nepamirškim, knygos autorius viso labo žmogus. :) Džiaugiuos, kad knyga atėjo į mano pasaulį, ypač kai iš tiesų ieškojau tam tikrų atsakymų, bet mano ieškojimų alkio tikrai neblogai ir logiškai sudėliotos kilnios mintys nenumalšino. Skaitant ir tuo pačiu bandant atsekti tau asmeniškai reikalingus atsakymus, susiduri su Visuotinio Gėrio ir Žmogiškojo Proto priešprieša. :) „Trobelė“ nėra Šventasis Raštas, kurio kiekvienu žodžiu lyg ir reikėtų (pasi)tikėti, taip pat tai nėra tas kūrinys, kuris neerzintų iš bedugnio Gėrio šulinio semiamu humanizmu. O apie detektyvinę „Trobelės“ liniją išvis patylėsiu... Žudikas maniakas, žudantis mažas mergaites ir paliekantis žmogžudysčių tyrėjams po boružę kaip savo „parašą“, detektyvų yra vadinamas tiesiog Mažų Mergyčių Žudiku! Tikrai?! Mielas rašytojau, gi jis po BORUŽĘ PALIEKA!!! Tokiam psichui iškart akivaizdžiai klijuojasi etiketė „Ladybird Killer“! Negi taip sunku ką originaliau žudikui pavadinti sugalvoti? Be to, tai būtų buvusi taikli asociacija su vargšėmis aukomis.
Galbūt mano protas per menkas ir širdis tikrai netokia didelė kaip norėčiau, tačiau nesuprantu, pvz., kodėl Makas turėjo ne tik atleisti savo tėvui, kuris jo, seserų ir mamos gyvenimą pavertė pragaru, bet ir jo atsiprašyti?! Už tai, kad buvo priverstas pabėgti iš namų vos sulaukęs trylikos?! Taip, „Trobelės“ esmė ir yra skleisti krikščionišką dvasią, bet kodėl iškart reikia pamiršti realaus pasaulio bėdas ir žmoniškus išgyvenimus? Kartais įmanoma tik susitaikyti ir gyventi toliau, tačiau atleisti – ne. Tai, gal ir nekrikščioniška, bet natūraliai žmogiška... Ir kodėl dėl visokių suaugusio žmogaus iškrypusių pasirinkimų visada kalti būna tėvai? Taip, kaip ir buvo vienoje knygos vietoje minima, galima nueiti iki Adomo ir Ievos. :) Vis tik daugeliu atveju, asmuo, suvokdamas, kas yra gera, o kas bloga ir neteisinga, pats renkasi savo kelią. Knygoje taip pat nebandoma išsamiau aptarti pragaro klausimo. Nors aš tikiu, kad Viešpats tikrai yra didis ir gailestingas, bet logiškai mąstant... jei Jis atleidžia visiem ir viską, dėl kokios priežasties laikyti pustuštį, jei ne visai tuščią, pragarą? :P Daugiau šia tema nieko nerašysiu, nes dar prisirašysiu ką nors... :D
Skaitant „Trobelę“ patiko tas jausmas, jog rašytojas tekstui atidavė visą save, visą savo energiją ir kūrybinį potencialą. Youngas tekstą kurpė tikrai nuoširdžiai Mylėdamas ir Tikėdamas. O tai skaitytoją negali palikti abejingu.

Kelios man įstrigusios frazės:

„... pats žinai, kaip religinė mašina gali sudoroti žmones! <...> Labai daug dalykų, daromų mano vardu, neturi su manimi nieko bendro ir dažnai, net be piktos valios, yra visai priešingi mano tikslams“. (psl. 205)

„Mano valiai paklūstančių vergų man nereikia; aš noriu brolių ir seserų, kurie dalytųsi su manimi gyvenimu“. (psl. 166)

„Jūsų sprendimai nėra stipresni už mano tikslą, todėl aš pasinaudosiu jūsų sprendimu – aukščiausio gėrio ir meilės vardan“. (psl. 142)