compassbetweenus

Šis ilgas įrašas gal ir būtų labiau skirtas gyvenantiems Londone arba bent jau Anglijoje :), tačiau, manau ir tikiuosi, jog tekstas gali sudominti ir Lietuvos lietuvius. :) Kai atvykę į Anglijos sostinę ir labai labai išsiilgę normalaus – lietuviško – maisto, žinotumėt kuria kryptimi sukti kojas. :) Vieną šeštadienį mus vežančių ratų trikdanti navigacija (kur netrikdys, jei įgarsinimas – Algio Greitai :)) nuvedė mūsų kompaniją į nepažintus Londono Rytus. :) Pasirodo, nuvedė kiek tolokai nuo lietuvių virtuvės restorano „Krantas“. :P Teko per didžiausius šalčius kulniuoti iki tikslo. Jau mintyse pradėjau keiksnoti tą užkampį, į kurį net navigacija negali nuvesti teisingai, tačiau priartėjus prie neryškaus užrašo „Krantas“, buvo aiškiai pastebima gan nemaža stovėjimo aikštelė. Išvada – kaltas Algis Greitai :P. Pirmas pasitikęs vaizdas, visai nesusijęs su lietuvišku maistu ar lietuviško restorano aptarnavimu, tai – vienas vienužis prieš šampano butelį sėdintis pyplys. :D Taip jau sutapo – ...

Belgiškas šokoladas, šveicariškas šokoladas... Tai – dažniausiai linksniuojamos „šokoladinės“ šalys, bet ar teko kada girdėti apie islandišką šokoladą? :) Juodut juodutėlį, sudarytą iš 70 % „cocao“, pagamintą išorinio ledo ir požeminių karščių krašto sostinėje Reikjavike? Šokolado „Sirius“ pakuotė, „introduced in 1933 [...] has remained uncahnged since then“ (liet. „pristatyta 1933-iasiais, liko nepakeista”). Matosi. :) Skaitome pakuotės popierėlį toliau: „Through the years, the chocolate has been highly sought after by travelers in Iceland“ – suprask: šokolado ieško (kitas vertimo veiksmažodis būtų „vaikosi“ :D) Islandijoje apsilankantys keliautojai. :) Aš myliu saldumynus. Ne „mėgstu“, o „myliu“ :), tačiau kaip ten bebūtų, pirmenybę teikiu pieniškam, o ne karčiajam šokoladui. :P Tad nieko negaliu, turinti tik lengvąją savo diletantizmo artileriją juodojo šokolado srityje, teigti dėl šio gardumyno (?) skonio. :) Man tai tiesiog dar vienas juodasis šokoladas ir tiek. :) Pirkau jį smals...

Ale ot populiaru visur, ypač viešosiose erdvėse, skelbtis, kad „dėl nieko praeity nesigailiu, nieko nekeisčiau“! Nu tai labai blogai, kad nesigaili, šaunuoli(-e)! Nebrandus požiūris, sakyčiau. Piktybiškai egoistiškas. Tai sakai, žmogau, kad klaidų nesi padaręs? Ar teigi, jei sutinki, kad klaidų būta, jog jas kartotum vėl ir vėl? Jei labai giliai kapstytume ir vartytume , turbūt prieitume išvadą, kad kiekviena klaida padarė tave tokiu(-ia), koks(-ia) esi dabar, kiekviena klaida praturtino, įnešė svarų indėlį į asmeninę, dvasinę patirtį ir t. t., ir pan. Net J. Biliūno personažas apsakyme „Kliudžiau“ sutiko, jog „tai buvo pats taikliausias šūvis mano gyvenime“. Šūvis vaiko vidinį augimą, tam tikrus prioritetus pakreipė teigiama linkme, prisidėjo prie humanistinio asmenybės raidos aspekto – tai savaime suprantama, tačiau apsakymo personažas dėl savo poelgio gai-lė-jo-si. Gailėjosi visą savo likusį gyvenimą. Aš, jei galėčiau atsukti laiką atgal, kai ką keisčiau... Tikrai nedaryčiau tam ti...

Nedraugaujantiems su anglų kalba pavertėjausiu :). Angliškai „romcom“ yra žodžių „romantic comedy“ – „romantinė komedija“ – vedinys. Tad turbūt tuo metu artėjusi Šv. Valentino diena, arba ne už kalnų Anglijon atklysiantis pavasaris mane paskatino prisiminti kone visas žiūrėtas ir nuoširdžiai patikusias romantines komedijas. :) Komedijas, kurias galėčiau drąsiai rekomenduoti visiems ir – ypač – visoms (:)), kas yra pasiilgę atpalaiduojančio, linksmo kino, su labai gražia, gal čiut saldžia , bet tikrai laiminga pabaiga. :) Yra romantinių komedijų, kurios nemirtingos , kaip, pvz., Eldaro Riazanovo „Tarnybinis romanas“ ir „Likimo ironija arba Po pirties“, tačiau man šios komedijos žiūrisi tik prieššventiniu žiemos laikotarpiu. Kitu laiku įnikti į šiuos filmus man būtų tas pats, kas žiūrėti „Vienas namuose“ vidurvasarį. Tad, jūsų LAAABAI susidomėjusiom akim ir romantiškumų ištroškusiom širdim (:P), sąrašėlis romcomų , kurias mielai pasižiūriu dar ir dar kartą įprastinėmis aplinkybėmis :): ...